sekmadienis, gruodžio 06, 2015

Elzaso vyno keliais

Grįžusi iš šios kelionės visiems nepaliaudama pasakojau, kad tai labai graži kelionė ir tikrai verta dėmesio. O ypač jei dar neteko važiuoti šiuo Elzaso vyno keliu. Įsigijome žinoma ir vyno, bet didžiausias kelionės grožis - rytinėje Prancūzijoje esantys maži miesteliai , einantys palei Reino upę. Vynuogynais nusagstytos apylinkių panoramos, rudens spalvose paskendę kalnai ir pakalnės.


Visos kelionės metu žavėjausi visur išvešėjusiais ir tvarkingai surikiuotais vynuogynais. Ir klausiau savęs: ar juos žmonės čia tvarko, ar mašinos? Jei žmonės - tai kiek jų čia dirba? Kada tokius laukus apeiti? Šaknys, kamienas, dvi šakelės - viena į kairę, kita į dešinę - tvarkingai pritvirtintos prie rąstelių. Ir taip eilė po eilės, laukas po lauko, kalnais, šlaitais kruopščiai suraišiota. Ir tas geltonumas rudens, ir tas rūkas užslinkęs, dar karts nuo karto bažnyčios bokštas išnyrantis miestelio fone... so nice! Neapsakomas saldumas. Neapsakomas grožis.



















Didelė šalis ta Prancūzija. Kiekvienas regionas savotiškas, ir visi labai jaukūs. Kai važiuosite parsivežti vyno iš Elzaso, primygtinai rekomenduoju važiuoti miesteliais pažymėtais vyno kelio ženklais. Vyno daryklų yra labai daug, reikia tik išsirinkti į kurią užsuksite. Beveik visi vynai balti, priklausomai nuo čia auginamų vynuogių rūšių. Elzaso vynai ypatingi savo vaisiniu aromatu. Užsukom į vieną vyndarių fabrikėlį, kur stebėjome kaip supilstomas vynas pardavimui. Naujai atrasta vyno rūšis sunkiai ištariamu pavadinimu - Gewurztraminer. Nusprendėme, kad visai gera mintis būtų lankyti vyndarius dviračiais, nes atstumai tarp miestelių tikrai labai nedideli, o mėgautis gražiu oru vėjeliui šlamant - pats tas. Miesteliukai tikrai romantiškai gražūs ir jaukūs, bet tik žingsnis į šoną ir jau žiūrėk visai kitas vaizdas, tos romantikos smarkiai mažiau. Todėl rekomenduoju nemesti takelio dėl greitkelio. Taip pat vertėtų užsukti į Colmar miestą - Elzaso vynų sostinę, kuriame rasite XIII a. Dominikonų bažnyčią, „Mažąją Veneciją“, Pfisterio namą, akmeninį „Galvų namą“ ir t.t.


Colmar - La Petite Venice - Mažoji Venecija




































Dar verta paminėti, kad nakvynės šiame vyno kelyje pasirodė gana nepigios... Mes mokėjom apie 100-120 eur už naktį. Vienam viešbuty kurį užsibukinom - paskutinės minutės pasiūlymu sužavėti - trūko (kaip vaikai pastebėjo) tik tarnų, o visa kita labai karališka ir komfortabilu. Tačiau keturių asmenų šeimoms buvo žymiai palankesnių pasiūlymų, t.y. bent jau apie 80 eur. Taigi, ši kelionė nuostabi ir gana nepigi. Tikriausiai keliaujant vasaros metu būtų galima dairytis į kempingus, tačiau spalio pabaiga jau ne tas sezonas stovyklauti. Buvo žadėti +17C, tik apsiribojo gamta ties + 8C, na bet netgi trečią dieną užėjęs rūkas įnešė kelionei paslaptingumo ir intrigos.

































Šios kelionės metu fiksuoju tris didžiausią įspūdį palikusius dalykus:

1. Maisons des Rochers de Graufthal: Šiame namelyje, kuris randasi mažame Prancūzijos miestelyje Eschbourg, gyveno trys šeimos. Namas yra įrengtas kalno šlaituose esančiose ertmėse. Tik viena tų šeimų turėjo elektrą. Šildymas malkomis. Vandens name nebuvo, reikėdavo atsinešti iš šaltinio.

Galiausiai šiame name liko gyventi dvi babytės Madeleine ir Catherine, kurios čia pabaigė savo ilgus ir gražius gyvenimus. Vėliau buvo įkurtas muziejus. Muziejus nedidukas, bet gana įspūdingas. Plius visai čia pat, tame pačiame kalne, buvo ir degtukų fabrikas.



2. Beždžionių kalnas. Kas galėtų įsivaizduoti, kad vidury Europos yra didžiulis kalnas pilnas beždžionių? Gyvų, laisvai lakstančių, netgi leidžiama prie jų prieiti ir pamaitinti popkornais, paliesti jų pirštukus! O vaikams koks smagumas pabendrauti su gyvūnėliais. Nerealu...



3. Elzaso buities muziejus "Ecomusée d'Alsace" buvo mūsų kelionės piečiausias taškas, o paskui jau pradėjome grįžinėti namų link. Kai atvykome į muziejų jau buvo rudens pavakarys. Paaiškėjo, kad ekskursijai normaliai reikia 4 val., o už valandos bus tamsu... Bilietus mums pardavė už pusę kainos. Iš vienos pusės pasisekė - įėjom beveik už dyką, o iš kitos pusės - neilgai džiaugėmės vaizdiniais, nes pradėjo nenumaldomai artintis tamsa. Ir didžiausią jaudulį patyrėm kai nesugebėjom kurį laiką rasti išėjimo iš muziejaus link mūsų mašinos :)



Muziejus paliko labai gerą įspūdį. Dienos metu daugelyje iš ten esamų namelių ir dirbtuvių vyksta įvairūs žaidimai ir vaidinimai. Pvz. viename gyvena šeima, ateini pas juos į svečius, sėdi už stalo. Kitur užsuki pasižiūrėti kaip kalviai darbuojasi ar kaip puodžius puodus lipdo, o paskui stebime kaip kirpėjas peiliu skuta barzdą kažkuriam neatsargiam turistui. Jau net norėjau sakyti Belgijos keliautojų klubui, kad verta čia planuotis ekskursiją visai dienai, tačiau visai nemažai kilometrų gaunasi nuo Briuselio (540 km)... bet vis tiek verta!

Daugiau akimirkų iš kelionės: "Kelionė po Alsace regioną"