Mielieji, šventės atėjo netikėtai! Tik pirmadienį supratau, kad ši savaitė vaikams paskutinė mokslų savaitė, ir jau pirmadienį Kūčios! Gal kad to sniego pas mus, Belgijoj, nėra... ir kaip tas Kalėdų Senis rogėmis atvažiuos??? Siaučiant lietui sunku net įsivaizduot, kad už poros dienų jau didžiausios metų šventės sės prie stalo. Ir visad taip: lauki lauki, o štai žiūri ir praėjo...
Nepaisant lietingo belgiško oro, vis dar labai tikimės baltų baltų Kalėdų. Taip ir salsta širdis pagalvojus, kaip jauku namie, kai už lango balta balta. Pirmąkart per tris metus pačios laukiamiausios šeimos šventės bus prie gausaus saviškių iš Lietuvos stalo. Tiesiog kaip Lietuvoj, tik sniego dar atvežkit! Mintyse vėl tik dvylika patiekalų, tradicijos ir kiti prieššventiniai malonumai. Praeitais metais buvom tikriausiai vieni iš pirmųjų pasipuošę eglutę, o šiais metais nusprendėm palaukt iki pat Kūčių išvakarių, nes pagal savo vaikystės prisiminimus tai tik sustiprina tą jausmą, kad šventės bus labai labai Ypatingos! Tikiu, kad taip ir bus! :)
Artėjant šventiniam susikaupimui, o vėliau linksmybėms, siūlau pasižiūrėti visus metus taupytą, puoselėtą, brandintą ir Nerijaus bei jo draugų kompanijos sukurtą, suvaidintą, nufilmuotą, sumontuotą video filmuką apie tai, kad šventės ateina pas visus! Gražių švenčių!
Scenarijus: lietuvių liaudies
Vaidina: Nerijus S., Nerijus V., Dangiris N., Gintautas B.
Beje, kamuoliukas taip pat 'liu' - bet iš konteksto jau eina suprast ko prašo: obuoliuko ar kamuoliuko.
Gintarės dėka tuoj pradėsim vadint Rusnę 'Ninia', o Mantvydą 'Diadia'. Taip jai gaunasi kažkodėl. Dažniau prašant 'pasakyk Rusnė' jau galima ir panašesnį variantą išgaut - 'Usnė'.
Mantvydas ir Rusnė pradėjo kalbėt sakiniais nuo 2,5 metų. Leliukiškų žodžių beveik neturėjo, vieną kitą tik. Rusnė mažai kalbėdavo, dažnai tik rodydavo pirštu ir sakydavo 'mmmmm'... Gintarė panašiai - jei kas nesigauna ištart gražiai, aiškiai ir tėvams suprantamai, rodo pirštu.
Gintarė (2m.5mėn.) savo žodelių turi nemažai jau, ir kol dar jų neišaugo - skubu užsirašyti:
Bočius - papa
Močiutė - baba
Bobutė - bobo
Ateik - atei
Taip - tai
Ne - ne
Palauk - palau
Tenai - nai
Štai čia - titia
Gaidys - tiu-diudiu
Dramblys - dro-dro
Krokodilas - kro-kro
Arklys - y-aaa arba kliakli
Žaklina (močiutės karvytė) - Li
Vaiga (močiutės šuo) - Vei-vei
Rikis (kitas šuo) - Tri-tri
Pati - api
Mano - mau
Pūkuotukas - Apukupu
Vabalas - valibi
Ar gali būti gražiau kaip gimti per Draugo dieną!? ;)
Su gimtadieniu sūnau!
Mantvydas iš tikro vienas draugiškiausių vaikų pasaulyje! Jam patinka visi. Labai mėgsta svečius. Labai myli ir moka rūpintis mažais vaikais - bus tikras didysis brolis savo sesutėms.
Linkim išlikti draugišku ir tolerantišku, turėti daug draugų ir kad šypsena tave visur lydėtų!
8-ą gimtadienį nusprendėme atšvęsti čiuožykloje. Atrodė, kad gali būti viskas chaotiška, o gavosi gana sklandžiai: susirinko visi dalyviai laiku, neišsibarstė kas kur sau, o smagiai pačiuožinėjo, užkandžiavo ir pasibuvo drauge. Keletas nelabai kokybiškų foto. Su fotografavimu šiek tiek suvėlavau, todėl ne visi spėjo papulti į kadrą ;)
Ačiū draugams ir draugėms už dovanas, kurias jis pats yra nusprendęs išpakuoti į dieną po vieną ;) Kantrybė - aukso vertės!
O čia pirmosios akimirkos iš nuostabaus mūsų gyvenimo su vaikais. Trise:
Net ir pikti paukščiai nori sukti lizdą, turėti namus, vaikų. Jų ramų šeimyninį gyvenimą sudrumsčia netikėtas įvykis - pagrobiamas jų aukso vertės kiaušinis! Negi daugiau mažų piktų paukščiukų nebebus?!? Siūlau pažiūrėt...
Taip pasirodė antras Mantvydo režisuotas filmukas ir mano manymu kur kas labiau išbaigtas nei pirmasis. Tačiau jau ir "Nepaspruksi!" sulaukė didelio pasisekimo tarp draugų. Vėlgi su tėčio pagalba sumontuotas filmukas net pačiam Mantvydui kuteno padus. Vis dar viliuosi, kad šis hobis taps įpročiu, ir tuo pačiu įtrauks į šią kūrybingą veiklą seses, kurios šiuo metu smalsaudamos stebi.
Mantvydas kuria barikadas kol sesės žaidžia su paukščiukais
Dvi dienas namie buvo karo stovis. Kovojau su savo vyru, kad nusipirktų kelnes pačias nuostabiausias pasaulyje... kažkaip reikėjo man sugalvoti kaip jas tinkamai apibūdinti, kad jis tų kelnių užsimanytų... Aš jam "pirk dramblį", o jis man "pati pirk, aš jų nenoriu". Bet, kad ir kaip stengiausi, man nepavyko geruoju susitart. Tada ėmiausi šantažo. Sakiau, kad prašysiu draugės nupirkt ir vistiek turėsi nešiot! O mano brangusis šaukė "aš ne gėjus!"
Galų gale dėl šventos ramybės sakė: "ok, užsisakysiu, tegul guli spintoj". Ir jam pasisekė! Nepavyko užpildyt internetinio užsakymo (ir tai buvo paskutinė diena kai tai buvo galima padaryti), nes išmesdavo užrašą "klaida"! Et! Iki šiol negaliu patikėt, kaip taip ir sutapo... Nu bet jis tikrai stengėsi, nebegalėjau pykti...
Karo kelnės
Štai ir mano numylėtos kelnės, kurių, per dideles kančias, man vistiek nepavyko parvilkt į namus... Manau, kad daugeliui vyrų toks stilius visiškai nepriimtinas. Netgi mano brolis, pamatęs mane su panašiom kelnėm slampinėjant po namus, sakė: "į žmones taip neik" ;)
Ojėzusmarja! Ar tikrai taip blogai? Use your imagination! Tai tada pasipylė įvairūs įrodymai kaip vaizduotė toli gali nešti, ir kaip tos kelnės gadina nuostabų kūno sudėjimą, žodžiu figūrą išdarko negrįžtamai... "ir geriau į žmones taip neiti" ;)
"Man patinka, kad tu man išrenki rūbus, bet šitų kelnių aš tiesiog negalėsiu nešiot..." Ir dar prisiminęs klausė: "O paprastų kelnių ten nėra? Noriu normalių kelnių, su aptemptu užpakaliuku!"
Nesu labai didelė poezijos žinovė ir gerbėja. Prašom nesimėtyti obuolių graužtukais...
Vis pagalvodavau, kad gal ir norėčiau nueiti į kokį lietuviškos poezijos renginį "Poezijos pavasaris" ar pan., ir pasižiūrėti kaip mūsų draugė Agnė Žagrakalytė skaito savo eiles. Dažniausiai apie žmogaus gyvenimą žinai tiek, kiek susiduri kasdienybėje, o pasirodo labai įdomu pamatyti ir iš kitos, profesinės, pusės. Aš kaip jau minėjau nesu didelė poezijos gerbėja, bet tas vakaras su poetais Agne Žagrakalyte, Akvile Žilionyte, Kęstučiu Navaku ir Sergeju Kanovičium - man patiko. Patiko tikriausiai dėl to, kad skaitė taip kaip reikia skaityti. Man šiuolaikinė poezija rodos nesirimuoja, nesilanksto... aš pati nemoku skaityti. Skaityti moku, bet ne taip kaip norėtų, matyt, poetas. Galvočiau, kad tada skaitė ne eilėraščius, o tarytum neeiliuotus kūrinius (galbūt dėl to ir patiko). Netgi įsigydama poezijos knygą norėčiau ją pirkt kartu su pačiu poetu, kad man paskaitytų prieš miegą... bet taip nebūna juk, gauni tik autografą. Taip namo parsitempiau vieną iš geriausių (pasak rašytojo) knygą "Atspėtos fleitos", pats Kęstutis nepasidavė (nelabai ir prašiau, nedrįsau).
Nedrįsau, tiesą sakant, daugelio dalykų tą vakarą. Vienas iš tokių - kalbėt. Kai susirenka didelis būrys poezijos, literatūros, gražių žodžių, gilaus turinio žinovų, paprastai tariant baisu prasitart, kad galbūt neturi to kalbos lobyno prabangaus ir tada geriau iš viso patylėt. Nesijaučiau vieniša. Man rodos, kad buvo pilna salė tokių pat užsisklendusių poezijos klausytojų. Gal vienas kitas kuris išdrįso paklausti vieną kitą klausimą. Norėjau atsistoti ir pasakyti, kad man patinka šis vakaras. Pasakyti paprasčiausią komplimentą susirinkusiems poetams, kad jų eilės skamba nuostabiai, bet širdis taip tuksėjo, kad galvojau aplinkiniai tik ir girdi kaip ji tuoj iššoks, ir nubėgs ten kur nors ambasados koridoriais...
Poezijos guru
Kęstutis Navakas minėjo, kad parašius eilėraštį/kūrinį sunkiausia sugalvoti jam pavadinimą. Pritariu.
Vienas draugas sakė: kažin kiek gali būti tikras, kad tai tu pasirinkai tą žmogų, o ne jis pasirinko tave. O gal kažkas surežisavo gyvenimą taip, kad mes susitiktumėm kažkur ir kažkada, ir būtent taip, kad nesusitiktum su kažkuom kitu. O gal tiesiog užtenka būti reikiamu laiku reikiamoj vietoj, kaip sakoma. 'Ar būtum pasirinkusi TĄ žmogų iš dešimties kitų?' - klausia. Tikriausiai būčiau. Patinka kai meilėje būna viskas aišku. Esu įsitikinus, kad neklydau pasirinkdama, nes tai mieliausia ką galėjau rasti visoje žemėje. Džiaugiuosi, kad būtent MES ir susitikom.
Gražų (dar šiltą) rudenio vakarą reikėtų praleisti bent jau terasoje su mielais žmonėmis, taure vyno, kokį skanėstą pasidaryt... maždaug taip. Galima apsiklot kokiu apklotėliu, kad jaukiau būtų ir prisidegiot žvakių kiek tik įmanoma, ir ką nors smagaus kalbėtis. Galima ir gamint kažką ypatingo. Kaip mes tą vakarą nusprendėm pasidaryti bananus folijoje, ir juos pakepti ant žarijų. Mūsų svečiai jau buvo nusižiūrėję receptą iš anksčiau ir nekantravo išbandyti. Receptas iš Jamie Oliver'io lobyno, kurio mes taip paprastai nesugebėjom rasti (tik per tam tikrą iPad'o programėlę), ir pas Jamie jis vadinosi "retro chocolate bananas in foil".
Bananai su šokolado, imbiero ir mėtų įdaru
Receptas, kaip ir dera Oliveriui, labai paprastas. Tik proporcijų mes nesilaikėm (mėgstam pagal save gamint), tai bus kur tobulėti, bet šiaip kaip skanėstas - labai gardus. Trumpai ir aiškiai būtų taip: susmulkinti šviežių mėtų lapelių, juos sumaišyti su smulkintu marinuotu imbieru (toks lengviausiai pjaustėsi, nes bandėm ir džiovintą cukruotą, bet aš jį paskui pabaigiau prie vyno). Į įpjautą bananą įsprausti kuo daugiau šokolado (mes šiek tiek pamažinę buvom, tai drąsiai sakau: kuo daugiau šokolado tuo skaniau ;)) Tarp šokolado įspraudžiam mėtų-imbiero mišinio ir suvyniojam su meile kiekvieną bananą atskirai į foliją. Kepti apverčiant apie 15 min. Geras karštis labiau suminkština bananą, todėl atšalusios žarijos nelabai tinka ;)
Kitam kartui įpilsiu šlakelį grietinėlės, tikiu kad nepakenks, o tik pagerins šį desertą. Skanaus!
p.s. vaikai nei vienas nevalgė :) nes apkepusi banano žievelė pajuoduoja šiek tiek, ir tai kažkaip gąsdino visus net prisiliesti ir pajusti skonį... bet tai tiek to, mums daugiau liko... :)
Kaip sakoma kuo gilyn į mišką tuo daugiau medžių. Kai kelelis susiaurėjo iki vienos eismo juostos tarp kukurūzų burbuolių, pradėjau rimtai nerimauti kas bus jei priešprieša atvažiuos koks nors traktoriukas. Niekas nevažiavo. Spėjo ateiti mintis, kad visgi gal ne ten važiuojam... visiška kaimo glūduma, bet taip gražu: aplinka pakelės sodybose sutvarkyta, prižiūrėta, saulė spigina - toks auksinis ruduo. Nurimau pasiekusi miestelį, bet ir čia ženklai su pirmenybe važiuot tai tau, tai priešams, tai tau, tai vėl priešprieša... Dviračiu prasivažiuot būtų gerai - lygumos, tik ir traukia į gamtą pasportuot. Bet ne tuo tikslu mes ten važiavom šįkart - obuoliukai prisirpo, kviečiasi skinami. Kam buvau žadėjus berods visiems informaciją padalinau, kad jau artėja laikas obuoliaut. O kas dar planuoja važiuoti tai siūlau pasiimti didelius maišus, nes neįmanoma sustot skint... vienas už kitą gražiau raudonuoja, į krepšelį lipa patys... sveiki, ekologiški, galima tiesiai nuo medžio raškyti ir jausti kaip byra vitaminai už apykaklės.
Vaikai pririnko pilną dėžutę raudonskruosčių saldžių Gala obuolių
Bijojau, kad vaikus tarp obelų pamesiu, nes pririnkę savo dėžutę lakstė ir šūkavo laukais. Net mažulienė mūsų vijosi tai apie koją, tai apie obelį, kol galų gale apžiūrėjus visą teritoriją jautėsi kaip namie, ir jei kur nuklysdavo pareidavo atgal.
Pats obuolių skynimas - malonumas. Čia gal sakykim kas mėgsta derinti "malonu" su "naudinga", t.y. pabūti gamtoje su gera kompanija ir prisirinkti skanėstų, tai puikus būdas visa tai patirt - obuoliaut. Kai esi toli nuo fazendos kur nuo mažumės rudenį reikėdavo surinkti didžiulį derlių obuolių, tuomet tokie darbai nostalgiškai malonūs darosi, kaip nuotykis, tarsi ištrūkimas į gamtos rezervatą.
Ruduo grįžo - saulėtas ir šiltas, beveik metai kaip čia 'nuo bačkos' sąmojus laidau, savo gyvenimą nuoginu ir dar tuo džiaugiuosi. Kad ir dabar, vis neįsivažiuojam į tą kasdienį ritmą: mokykla, namai, darbai, maistai, draugės, draugai, miškai, parkai... ir galėčiau tęsti sąrašą ilgai, tik laiko trūksta viskam. Vasaros įspūdžiai savo eilės laukia, o aš dalinuosi jau rudenio akimirkomis.
Krapai su žiedais
Gintarė įsisuko į gėlynėlį
Vaikai draugų pasiilgo, mokytojų pasiilgo, tik namų darbai per daug nekelia susižavėjimo. Smagu pradėt naujus mokslo metus, bet kiekvienam savi lūkesčiai. Baigėsi šėlioniškos katino dienos ir laukia kasdienis lažas prie namų darbų stalo. Vakar vietoj eilėraščio raiškaus skaitymo buvo suprasta, kad užduota išmokti atmintinai reikia... kalė vaikas galvon eilutę po eilutės, kol buvo išsiaiškinta, kad tik gražiai skaityti reikia... gal ir gerai, kad Mantvydulis stato sau kartelę aukščiau, tik kad perlipti paskui pasidaro sunku. Rusniukėlis naują mokytoją turi, kitoj klasėj apsigyveno. Tik klasė šešėlyje - ne vienam tėvui depresija... o vaikams patinka. Patinka Rusnei viskas: nauji draugai, nauji suolai. Ir senus draugus dažnai aplanko, neliūdi nei kiek. Gintariukas tik straksėdama išlydi juos mokyklon, spragsi kaip žiežirba mojuodama rankelėm, laukia savo mokslų eilės.
Prieš einant į mokyklą
Po mokyklos
Gintariukui taip patiko būti aikštelėje su senai matytais žmonėmis, kad visą kelią ožkiuką traukiau namo ant įtemptos mano nervų gyslos. Bliovė, net laukai skambėjo, tėvas ne vienas atsisuko pažiūrėt kas per triukšmas pareina iš tolių... prasideda 3m. krizė matyt, sėdi pasipūtus, brolį su sese iš kantrybės išvedus. Po truputį įsivažiuojam.
Graži dainelė apie vaikus. Teatriuko "Taip mes tapome suaugę". Eilių autorė: Violeta Palčinskaitė. Kviečiu paklausyti žiūrint fotografijas.
Mašinoj skambant šiai dainai atsisuku garsą taip, kad girdėtų visi, ir minu į priekį įsivaizduodama, kad laikas sustoja, o aš lengvu žingsniu einu prie baro, įsipilu taurę vyno ir stebiu aplinką. Spurda širdelė, viduje skraido drugeliai, o aš einu pakėlus galvą ir gyventi miela, nes esu jauna! O jei jauti, kad krisi žemyn, tikiesi, kad visada šalia bus žmogus kuris tave stipriai laikys.
Ir mano mylimas Mike Tompkins, nes jis moka geriausiai ;)
Tokia diena kai rodos nevyksta nieko ypatingo, bet mes patys padarome visa tai ypatingai. Jau kaip džiaugiuosi, kad pavyko man sudalyvauti šiokioje piešimo pamokoje, kad iki šiol dar jaučiuosi tartum būtume nuvertę kalnus ir perbridę per jūras. Net nežinau kodėl, gal kad vaikams buvo iš tikro GERA ir tokia gerų emocijų bomba verčia strikinėti iš pasitenkinimo. Aplinkui čirškėjo paukščiai, mus supo žaluma, šalia - vandens telkinys apaugęs smilgom ir ajerais. Tarp medžių vyšnia įsikūrusi, o visi vaikai ramiai susikaupę ties savo meno kūriniais įšsijuosę dirbo, taškėsi, rankom mojavo, pliauškėjo ir kūrė savo vaizduotės vaisius. Pavyko šiek tiek pakalbinti pačius menininkus.
Šios technikos panaudojimo mintis kilo Mantvydo mokytojai Egidijai užmačius interneto platybėse 4-etę Aelita Andre. Galite pažiūrėti mergaitės meno kūrinius, o ir mes kai turėsime tokias sąlygas kūrybai, irgi rankoves raitysim didesniems darbams:
Keletas foto iš vaikų kūrybinių dirbtuvių gamtoje, o kai kuriuose kadruose dar pavyko užfiksuoti vieną kitą buvusį piešinį, kurie paskui buvo perkomponuojami, perpiešiami ir pradinis variantas liko tik prisiminimuose... ;) Kažkaip pavydžiu vaikams to nebijojimo eksperimentuoti. Jiems nesvarbu, kad jau buvo labai gražu, bet jie žino kad padarys dar geriau! Ir dažniausiai pavyksta!
Darbo įrankiai
Tarp meldų ir smilgų
Gintarė piešia
Platūs užmojai
Gausybė dažų
Kai baigė vaikai piešti savo menus, mes juos sunešėm į mokyklą. Tik dabar supratau dėl ko nugarą skauda, nes reikėjo pernešti maždaug 15 rimtų piešinių su tona dažų...
Kol kas dar nevalgau žalios mėsos, o žuvį - pradėjau.
Mano teta, prieš kokį gerą 15 metų, šaldydavo suprieskoniuotą žalią skumbrę. Būdavo žiauriai skanu. Eidavau šniūrais apie šaldytuvą. Tokiai žuvytei paruošti užtenka praktiškai tik druskos, lauro lapo ir pipiro, bet čia jau nuo jūsų fantazijos priklauso kaip jūs ją pasiruošite. Dažniausiai žiūrime ką turime. Buvau skaičiusi, kad tokiam žuvies ruošimo būdui labai tinka imbiero šaknis, galbūt kitą kartą surizikuosiu... Ir štai sau valgau sumuštinukus su savo šaldyta lašiša ir galvoju 'liuks'! Juk žalia! Bet skanu!!! Negali būti nuodinga jei taip skanu, ar ne?!
Šaldyta lašiša su prieskoniais
Pirmiausia nusipirkau visą žalią lašišą. Nešaldytą. Nedidelę. Svėrė apie 2 kg., ir ėmiausi visokių karatė su kardais. Iš baimės greit atsiskyrė kaulai nuo mėsos. Galima odą nudirti arba palikti (man net labiau su oda patinka, nes labai gražiai atrodo supjaustyta griežinėliais). Čiupau prieskonius: citrinos sultis, medaus, lauro lapą sutrupinau, česnakiuko pripjausčiau, sojos padažo ir aliejaus šiek tiek, ir viską susimaišiau dubenėlyje, taip kad skonis būtų malonus.
Lašišos filė nusausinau, tuomet ištryniau su druska ir pipiriukais, o tada jau užpyliau tuo pasigamintu padažiuku ir jį gražiai paskirsčiau. Atsargiai suvyniojau į ritinėlius. Medaus ir česnakiuko sekantį kartą nedėsiu, kažkaip pasirodė per daug intensyvus jų skonis. Medaus šaukštą pakeisčiau šiek tiek cukraus, tik siūlau nepersistengti (maždaug 3 šaukštai druskos ir 1 cukraus). Citrinos galima ir neįtrinti, o ja tiesiog pašlakstyti valgant.
Lašišos filė paruošta
Prieskoniai paruošti
Vyniojam ritinėlius
kad kuo sklandžiau susisuktų
Lašišos ritinėlius dedame ant maistinės plėvelės ir tampriai įvyniojame. Palaikome kokią valandą (bent jau), kad prieskoniai ir druska įsigertų, o tuomet į šaldiklį. Jau kitą dieną galima plonai pasipjaustyti ir valgyti. Pjaustyti, ir netgi valgyti, skaniausia man kol dar žuvytė sušalus į ragą, bet ir atšilus - puikus dalykėlis. O labiausiai tokias lašišas naikiname įvyniodami į sušius - nespėju sūdyt! Perfect!
Bet galiausiai dar keletą lašišų sudorojusi apsisprendžiau, kad pabandyti galima visaip, bet aš lieku prie tradicinio varianto: druska, pipiriukas, lauro lapas smulkintas gali būti (bet nebūtinas) - the best! Lašišos mėsą šiuo metu nupjaunu nuo skūros (kažkaip dažniausiai gaunasi sušius gaminti, tai kažkaip natūraliai ir nusidiria oda). Papuošimui skūra gerai, bet valgyti daugelis valgiusiųjų pasirodė esą jautrūs :)
Jei lašišos šaldyti neplanuojate, tai rekomenduočiau paslėgti su krapais. T.y. įtrinti druskos ir cukraus mišiniu (santykiu 3:1) + pipiriukas + truputis aliejaus. Lašišos filė suvožiame skūra į išorę (arba susukame į ritinėlius) ir iš visų pusių apkaišome krapais. Paslegiame kokiu sunkesniu akmenuku ir dedame į šaldytuvą pastovėti parai.
Beje, lašišos kaulų ir galvos/uodegos rekomenduoju neišmesti - tai 100% skanios žuvienės garantas ;)
Sklandžiai suritinta lašiša, visiškai nugalėta ir suvystyta
Семён Слепаков išgarsėjo kaip КВН komandos "Сборная Пятигорска" kapitonas. Jei neteko matyti šių laidų, būtinai, esant progai, pažiūrėkite. 2004 metais jų komanda tapo "Высшая лига КВН 2004" čempionais. Dabar Семён'asprodiuseris, scenaristas, aktorius, bardas, ir dar bala žino kas - žmogus talentingas, jo siekiai nežinomi. O labiausiai Семён'as savo jumoro jausmu ir balso tembru primena mano brangiausiąjį, todėl taip ir girdžiu mūsų pokalbius, чисто гипотетически...
Dainos įrašas apie tai, ko 'šiaip' nepasakytum vienas kitam ;) Labai smagus, tiems kas supranta rusiškai.
P.S. Ir ta moteris man labai graži, mylėčiau.
Turi storą jumoro jausmą vaikinas. Talentas, negaliu atsigėrėti. Romantiškai.
Ši dainelė tokia apie teisybę Rusijoj, o gal net ir daugelyje labai savim pasitikinčių šalių :)
Ir dar daug daug dainų, tekstų nuotaikai skaidrinti. Pasidalinau paskutiniais žiūrėtais, o jūs jau pasirinkite pagal savo skonį. Progai pasitaikius mielai nueičiau į jo koncertą. Smagaus žiūrėjimo.
Šiuo metu didžiumą savo laiko praleidžiu WC. Viskas gerai. Tiesiog mūsų mažoji Gintarė mokosi eiti į tualetą. Nėra baisiai nuobodu, nepagalvokit. Bėgam bėgom, gi žiauriai smagus užsiėmimas, o aš jau iš paskos lekiu su susižavėjimo pilnu veidu. Šiaip tai puikiai jai sekasi, tarytum viską jau senai mokėtų, bet taip paprastai, kad atsisėstų ir atsikeltų - nebūna. Gerai dar laikraščių neskaito...
- Mama, če (reiškia atsisėsk šalia ant vonios krašto);
- Če mmm (reiškiasi man reikia padėt savo delnus jai ant kelių);
Aš tik padedu ir:
- Ne. (nuimti rankas nuo jos kelių);
- Če (padėti man ranką jai ant galvos);
- Gerai gerai, taip gerai? - klausiu.
- Ne.
- Če (reikia dabar jau už rankos palaikyti);
- Ne...
Pradeda man atsibosti.
Sakau:
- nu jau?
- ne.
- na, gal jau???
- ne.
- kai bus 'jau' pašauksi!
- ne.
Sėdim laukiam... kol ateis noras nulipti nuo klozeto. Ir taip kasdien :)
Ai, pala, nebegaliu rašyti, vėl 'einam į tualetą'...
Ar pastebėjot, kad birželio 2-ą Briuselyje siautė uraganas? Skraidė žaislai, vaikai, balionai, saldainiai, o tėvai visus juos gaudė. Galbūt ne visur, nes nepranešė orų prognozės, bet mūsų kiemelis jau antra savaitė bus kaip reabilitacijoje. Čia praūžė virš 30 vaikų ir panašiai tiek tėvų. Atšventėm mūsų saulės Rusnės 5-ąjį gimtadienį - DŪZGES! Na, paminėsiu, kad su oru visgi mums labai pasisekė, tai buvo praktiškai vienintelė diena kai švietė saulutė, o rytojaus dieną supratom kaip stipriai sumintas kiemelis, nes balos telkšojo po nulyto lietaus nesugebėdamos susigert žemėn. Bet svarbiausia, kad balius pavyko! Rusnei pirmoj vietoj buvo JOS šventė namie ir dėmesys, o gautos dovanos dar iki šiol stovi supakuotos (antraeilis dalykas pasirodo, bet ateis laikas ir joms - kai išblės gimtadienio įspūdžiai) ;)
Asmeninė žaislų parduotuvė namuose
Šio gimtadienio ji laukė kokius tris mėnesius be pertraukos, nepamiršdama kalendoriuj žymeklį pastumt kasdien viena diena arčiau TOS lauktosios dienos. Artėjančią šventę dar labiau priminė iš močiutės gautas siuntinys su nuostabia raudona suknele, kuria nusprendė pasipuošti gimtadienio šventės metu.
Kaip ryte vaikus greit išversti iš lovos? Siuntinys.
Pati gražiausia
Ir TA diena išaušo. Virtuvėje plušėjo bent penkios mamos su savo išradingais picų receptais, o lauke tvarką palaikė ir atrakcijas organizavo tėčiai. Stebiuosi kaip šį gimtadienį išgyveno batutas ir kaip nuo įkalnės nenušliaužė visi dengti celofanai ir pasodintos smilgos, matyt visų tėvų-prižiūrėtojų dėka. Ačiū visiems tėveliams už pagalbą, be jūsų kaip be rankų... ;)
Vaikams papildomų atrakcijų nereikėjo, jiems užteko batuto, ir sočiai kiemelio su kamuoliu. Bet vos vos pavyko bent dvi atrakcijas visgi įpinti į jų šėlsmą: estafetinį šokinėjimą su maišais ir orientacinį pastabumo žaidimą, kurie kaip koks sukūrys įtraukė vaikus ir davė šiek tiek komandinio azarto. Aiškaus nugalėtojo nebuvo, bet kai kurie tikrai jautėsi nugalėję ir tai svarbiausia. Didelė puodynė braškių ir saldainių vėrinukai atiteko visiems kaip prizas už gražius komandinius žaidimus.
Pastabumo žaidimas
Surasti ir užbraukti
Estafetė su maišais
Namai buvo virtę į disko erdvę su scena, blizgučiais ir balionais, o šokius pavyko įgyvendinti jau tik likus trečdaliui minios, nes iki tol visas veiksmas vyko lauke, o namie sau ramiai kavą siurbčiojo ir širšių medų laižė ramybės minutėlės susirasti užklydę tėvai.
Vaikų daug - skonių daug, todėl padariau du skirtingus tortus, ir neapsirikau - abu buvo populiarūs: tiek šokoladinis, tiek sūrio. Greičiausiai nereikia nei sakyti, kad sidabriniai rutuliukai turėjo dar didesnį pasisekimą. O kieme iki šiol dar pluša kaimynas varnėnas, vis atlėkdamas ir kažką tempdamas atgal į lizdą - matyt torto liko dar ir jam, sanitaras vienok.
Gimtadienio meniu: Vaikams: vaisių/jogurto desertas; naminės picos; braškės, kepta duona; tortai ir gaiva. Dar buvo sausainiai ir spragėsiai, kuriuos pamiršau ištraukti į dienos šviesą ;) Tėvams: kepta duona/alus, širšių medus, naminės picos, kava ir tortai.
Kaip ir dera gimtadienio pabaigoje, Rusnė išdalino maišelius su saldumynais visiems savo gimtadienio dalyviams. Atsakingas (neužmiršt kiekvienam svečiui atiduot!) ir smagus momentas! Tik aš atsiprašau visų, kuriems į maišelius pakliuvo balionai su jubiliejiniais užrašais "60", "1", "2", "3", "30" ir pan. Kažkaip perkant balionus mačiau, kad jie su paveikslėliais 'célébration' , tačiau nepastebėjau kad jie skirti jubiliejams, tokie kaip pvz 60-ečiui! Buvo smagaus juoko kai likusius puolėm pūsti ir padarėm šį atradimą, o su 5-erių metų jubiliejum nepripūtėm nei vieno, tikiuosi visus 5-ukus išdalinom... ;)
Gimtadienio namuose trūkumai:
1. jei jums nepasisekė su gerais draugais, gimtadienis gali virsti į virtuvės vergovę (gerai, kad man pasisekė);
2. reikia pagalvoti ką užkandžiaus vaikai ir tuo pačiu, kad tėvai neliktų badaujantys;
3. namams šakės, jei neturite kiemelio;
4. kiemeliui šakės, jei vaikai siaučia kiemelyje;
5. baliui ir namams šakės, jei turite kiemelį, bet neturite gero oro užsakę;
6. apskritai šakės tėvams, jei gimtadienį švenčiate namuose; bardakas lieka kokioms 4 val. tvarkymo;
7. jei leisti visišką laisvę vaikams, tai sulauktumėm arba policijos, arba piktų kaimynų žvilgsnių, todėl labai svarbu turėti tėvelių-prižiūrėtojų;
7. taip pat tėvelių-prižiūrėtojų labai reikia inventoriaus priežiūrai;
Gimtadienio namuose privalumai:
1. svarbu atsižvelgti į vaikų norus - Rusnė gimtadienį norėjo švęsti TIK namie;
2. skamba keistai, bet tai neįprasta ir nenusibodę vaikams (nes šiuo metu daugelis gimtadienių organizuojami žaidimų kambariuose);
3. vaikai bus pavalgydinti, pagirdyti ir palinksminti;
4. tortas bus skanus!
5. neištirti žaislų ir atrakcijų lobynai;
6. tėvams nereikia pergyventi iš anksto ieškant ir užsakant šventei laisvų žaidimų aikštelių ir kambarių;
7. išlaidų atžvilgiu kainuos manau panašiai kaip ir žaidimų kambary, bet užtat kokybė maisto atžvilgiu kita;
8. geresni santykiai su vaikų draugų tėvais, nes kas išdrįsta savo pagalbą pasiūlyti, automatiškai tampa artimu;
9. galų gale susitvarkai uragano padarytą žalą ir
Ir vėl vaikams atostogos, o man atvirkščiai - darbymetis. Bėgu iš paskos jų: renku daiktus, pykstamės, baramės, taikomės, bučiuojamės ir vėl iš naujo... o priedo dar Gintarei mėgstamiausias užsiėmimas - nusimaut kojines, kelnes ir lakstyt po namus kaip gimus. Galėtų lakstyt, man tai kas, bet ne vasara gi! Ir dar kosėja priedo, tai ir žaidžiam gaudynes... Ir jos žodynas gana gerai nusakantis mūsų kasdienybę:
Giuvaaau - Griuvau; Gavau - Užsigavau; Ku-kuuuu - Ka-ka-rie-ku; Neno - nenoriu; No - noriu; Ten - ten; Tai - taip; Ne - ne; Beee - bjauru; Taaaa - tą (kažką tą paduoti); Jadau - radau; Te tau - Čia tau; Te - ate (Gintarei 22 mėn).
Žodžiu, visas komplektas kaip ką jai paimt, paduot, to nori, to nenori - vos spėju suktis ant vienos kojos. Sofą sutvarkau, užkloju, o po penkių minučių jau visi įsirangę, susisupę į apklotą, sėdi, linskminasi. Žaislus sunešam į savo vietas, po dienos kaip nebūtų tvarkos namie buvę... pastovus lipimas sienomis, ir ieškojimas kur dar ką iškrėtus, kur ką apžiūrėjus ir pan., štai taip:
Lipa sienom
Kaip ir smagu iš vienos pusės, nes man priimtinas pasakymas: būna švarūs vaikai arba laimingi, bet su namų tvarka tai kažkaip nesiderina šis pasakymas. Jei namie bardakas, tai nori nenori kyla šioks toks nervas. Bet toli gražu mūsų šeima nėra net arti pedantiškumo, užtenka tik akims mielos tvarkos. Kasdieną neinu su šluoste dulkių nuo spintų ir po lovom valyti, tikrai niekad nesiimsiu lygint kojinių ar visų natūraliai nesiglamžančių rūbų... mes maždaug kas savaitę iš po lovų ištraukiam seniai ieškotas įvairias žaidimų detales, kokį sudžiūvusį obuolį ir pan. Ir pamažu imuosi kitos taktikos - pradedam vaikus mokinti tvarkytis namus.
Kasdieninis interjeras po siautulio
Miegui niekas netrukdo
Atsiranda darbai, kuriuos vaikai jau gali padaryti patys:
1. susirinkti dėlionių, lego, visokių kitokių smulkių žaidimų detales;
2. sutvarkyti lovą, sudėti knygeles į lentynas;
3. surūšiuoti kojines, ir kitus smulkius daiktus, kas kam priklauso.
Mantvydui, kaip vyriausiam, tvarkymosi darbai sekasi puikiausiai. Jo net kojinės sulankstytos ir gražiai pagal eilutę sudėliotos, gal kad turi savo atskirą stalčių, kambarį. O merginos dalinasi kambariu, kojinių stalčium, todėl dar smarkiai yra kur pasistengti... Atskiras kampas visgi turi daugiau prasmės.
O kaip paskatinimas už namų ūkio tvarkymą:
1. išėjimas patiems/ar draugų pasikvietimas į svečius (veikia labiausiai);
2. išvyka į baseiną ar į kokį kitą vaikų linksminimosi tašką;
3. savo gamybos sulčių ledai (irgi veikia puikiai);
4. susitariam, kad parodysiu pvz. tris "Aviukas Šonas" filmukus (suveikia visados, nes dievina tą aviuką ir visą jo bandą, bet lygiai taip pat myli ir visus kitus filmukus);
5. prižadu ką nors mėgstamo iškepti/išvirti (veikia ne visada; gerai jei mano fantazija (maisto atžvilgiu) nepaveda);
6. prižadu paskaityti mėgstamą knygutę (beveik visada suveikia, nebent didesnis noras yra žiūrėt filmuką);
7. ką nors nupirkt (siūlom rečiausiai, praktiškai nebenaudojamas variantas, nebent kažko tikrai reikia);
8. piniginiu skatinimu kol kas visai neužsiimam.
Batutas - garui nuleisti
Aš gana kantrus žmogus, bet kartais taip atrodo nutrūksiu, kad lėkštės skraidys po namus (taip buvo gal porą kartų, ir tikiuosi daugiau nepasikartos... :)) Perskaičiau pakartotinai keletą Austėjos straipsnių, visus komentarus ir pagalvojau, kad reikia dar daugiau kantrybės sau, kad su vaikais išmokti kalbėti taip, kaip norėtum kad su tavim kalbėtų ir elgtusi.
Manau, kad mes visi auklėjime labiau vadovaujamės nuojauta ir sveiku protu. Ir be abejo tikiu, kad mes savo vaikus auklėjam teisingai, nes jie tikri aukso gabalai (kol miega) ! ♥
Nyderlandai - šalis aukštų ir stilingų žmonių. Save visad laikydavau viena iš aukštesnių, bet praplatėjus pasauliui - aš sumažėjau. Mano vyras irgi gana aukštas (1.93 m.), bet dažnai nuvažiavus Hagon į svečius, ir išėjus miestan išgerti kavos, jis irgi jaučiasi prie mažesnių. Sako keista, kai merginų ūgis leidžia tiesiai joms į akis žiūrėti.
Taip pat Nyderlandai žolės ir dviračių kraštas. Apie žolę nerašysiu, gal kada nors... o vat dviratis - neatsiejamas šių lygumų draugas. Lėtai slankiojant pajūrio keliukais vos fotoaparato neišmečiau iš nagų pamačius vieną vyruką ant jūros kranto. Tiesa, nei aukštas, nei blondinas, bet visiškai nyderlandietiškai - tik jis, dviratis ir jūra. Kas pasakys ką svarstė, ką galvojo... Jam linksma ar liūdna!? Ramiai sau žvelgė į tolį... Įsivaizdavau kaip romantiškai skamba 'Salut' (Joe Dassin - pasileidžiam 'play' po nuotraukomis esančią dainą ir skaitom toliau) žiūrint į jūroje plaukiantį laivą, kuriame prie stalelio moteris pasislėpusi po balta skrybėle klausosi jo dainų... Palūkuriavo, pakedeno savo garbanotus plaukus, apžvelgė žmones stebėjusius jį ir atsisėdęs ant savo pasididžiavimo (dviračio), drauge su savo mintimis, nulingavo tolyn...
Viena iš naujesnių užkandėlių, kurios idėją Nerijus parsivežė iš Ispros, Italija. Good one! Nežinau gal jie turi kitokį pavadinimą, bet man puikiai tiks "Ispros sumuštinukai". Primins iš kur jie atkeliavo ant mūsų stalo.
Pakepinti ant sviesto baltą duoną. Jaučiu, kad paskrudinti galima ir orkaitėj. Aš patrinu česnakiuku. Nerijus mano, kad nereikia, o aš galvoju, kad reikia - pagal skonį. O paskui pomidoras, mozzarella sūris, druskytė, pipiriuko ir žalumos: tinka ir krapai, ir bazilikas, ir petražolės... ką tik turite po ranka.
Ispros sumuštinukai
O mano sodelyje lapus skleidžia čiobrelis, rozmarinas, salotos žaliuoja, neužilgo gal jau bus ir svogūnėlių laiškų. Patinka išlyst į lauką nusiskint žiupsnelį šviežumo, užsidėt ant sumuštinio ar į troškinį įmaišyt, su mėsyte ar į sriubą... Tarp kitko, gal man galite kas priminti kaip dar mokyklos laikais mokino svogūnų laiškus augint?! Atsimenu ant stiklainiuko dėdavom sijonėlį iš tvirto popieriaus arba marlės, kad svogūno apačia pasimerktų vandenin... tik neatsimenu ar reikdavo šiek tiek nupjauti svogūno viršūnėlę kur auga laiškai, ar ne?
Turėjau savaitę atostogų. Svečiavosi mano uošviai. Svarbiausia - vaikai, užimti ir palinksminti.
Net nepatogu sakyti, bet su vyro tėvais geresnių santykių tikriausiai negali būti. Puikūs uošviai tai laimė. Smagu kai kortos gerai krenta gyvenime. Su mielu noru puolu ką nors ištaigingesnio gaminti virtuvėje: ko nėra Lietuvoje, kas neragauta, kas neįprasta lietuviškam skoniui, kad būtų ką prisiminti. Nesiskundžia uošviukai, sako kad skanu.
Mylimi ir laukiami seneliai
Išvykom į Vokietiją, kuri garsėja savo karkom, šniceliais ir baltu alumi. Prisėdome pietų vienoje vokietukų užeigoje. Išsirinkome po patiekalą. Padavėjai atnešus garuojantį šnicelį, uošviukas kad nudžiugs: "O čia tai maistas!" Sublizgėjo akys alkano vilko... Numetė žmogus 3 kg pasisvečiavęs pas mus...
Ar žinote koks serialas geresnis už "Santa Barbara" ?!?! Nesikankinkit - "Farai" :)
Nejuokaujant: praitų metų atradimas - "Game of Thrones". Nerijui kažkaip tik iš antro karto pavyko sudominti šiuo dešimties serijų ilgumo filmu. Serialas sukurtas pagal G.R.R. Martin knygas "A Song of Ice and Fire". Pirmąkart pasirodė kiek žiaurokas ir šiaip nesu fantastikos didelė gerbėja... o antrąkart suvalgiau kaip vaikas saldainį ir vos sulaukiau antro sezono! Gal dėl to, kad čia ta fantastika taip gerai sulipusi su tikrove, kad viskas įtikina, tu tartum gyveni su jais, tarp jų... Pergyvenau net delnai kaito. Filmuota buvo Airijoje, Škotijoje, Maltoje, Maroke, Islandijoje,
Kroatijoje ir dar daug kur. Visiems draugams išūžėm ausis, kad reikia pažiūrėti ir beveik visiems liko neišdildomas įspūdis.
Jeigu jūsų akys dar nepasiekė šio fantastinės srities šedevro - pabandykit.
Širdim jaučiu - patiks.
Pažiūrėjus keletą pirmų serijų - painiava, nes karalysčių daug, valdovų daug, kas kam priklauso nebeaišku, todėl jei kartais kiltų dėl to klausimų yra puiki schema, į kurią įsižiūrėjus greitai viskas tampa labai aišku.
Game of Thrones giminių medis
Ir dar toks trumpas juokelis. Neseniai atvyko į svečius mūsų draugai iš Anglijos (lietuvė ir anglas). Kalbamės visi tarpusavy angliškai, kaip tikri britai.
- Did you see the movie "Game of Thrones" ? - klausiam anglo.
- eeee....
- "Game of Thrones" - very interesting movie with some fantasy... it's really a serial movie, 10 series...
- mmmm... no?!?!...
- This year they started a second season about the kings, castles, game of thrones...
- aaaaa! "Game of Thrones"! Yes yes, I've heard about this movie!
Blemba, lietuvių tarimas visgi lieka lenkiškas...
Iš tos pačios serijos: perėjau prie prancūziško Lietuvos tarimo, nes angliška tartis man neįveikiama...
Pranešimai
