Kažkaip jaučiu, kad mūsų Žemė tikrai nestovi paremta keturiais drambliais.
Esant giedram dangaus skliautui kas vakarą, kai sutemos ateina, su vyru stoviniuojame terasoje ir stebime žvaigždes. Apsikaišę šalikiukais, kepuriukais šąlam nosytes ir kojytes. Mėnulį danguje rasti tikrai nėra sunku. O kokia graži ta dangaus lempa! Toks duobėtas, kalnuotas, ir judrus vienok. Tačiau norint pamatyti daugiau žvaigždžių, miestelėnams ne taip jau paprasta tai padaryti, nes trukdo miesto šviesos. Aš niekur kitur nesu mačius tokio ryškaus dangaus kaip Lietuvoje - pas tėtį ir mamą. Rodos išeini vakare į lauką ir net kvapą užkniaužia žvaigždžių galybė tamsiame danguje. Kaip tik praėjusią vasarą, grįžus į Lietuvą, išėjau į kiemą ir ilgai gėrėjausi žiūrėdama į Grįžulo ratus, į Paukščių taką, į Šiaurinę žvaigždę, kurių aš Briuselyje nematau... Ar visi žinojot, kad Šiaurinė žvaigždė - tai paskutinė Mažųjų Grįžulo ratų uodegos žvaigždė? Ar žinot kodėl būtent į ją visi orientuodavosi?
Džiaugiuosi, kad turiu labai smalsų vyrą. Būtų liūdna, jei jį domintų tik kompas arba futbolas. Prieš mėnesį į mūsų namus atkeliavo teleskopas, kurį pasiskolinom iš vieno draugo. Žvaigždės žvaigždėmis, bet AŠ MAČIAU JUPITERĮ!!! Kitą planetą, ar suprantat!? Savo akimis! Vat taip pro mažą skylutę skrenda sau visas dryžuotas su savo 4 palydovais (yra palydovų ir daugiau, bet tik 4 matome... beje, vieno pavadinimas Europa, kuris nesunkiai įsimenamas ;))... negalėjau užmigt! O jau kaip Mantvydas šokinėjo iš džiaugsmo kai parodėm Jupiterį. Mėnulis - be problemų, tik sutemus jau ir pasirodo. O Jupiterio vaikas laukė, trynėsi aplink, nėjo miegot, kol sulaukėm planetos patogiai įsitaisant virš mūsų medžių viršūnių (apie 10 val. vakaro). Bėga iš teleskopo ekranėlio kaip pasiutęs, pameti ir vėl greit pasigauni.
Paskaitinėjus šiek tiek daugiau apie žvaigždes paaiškėjo, kad pačių žvaigždžių neįmanoma prisitraukti ir į jas pažvelgti iš arčiau. Jos vis tiek atrodo tik mažas švytintis taškelis, nors kai kurių žvaigždžių milžinių (pvz. Antaris (Skorpiono žvaigždyne)) skersmuo toks, kad galėtų tilpti mūsų Saulė su Žemės orbita. O teleskopo pliusas toks, kad tų taškelių, į kuriuos žiūri plika akimi ir pro stikliuką, galima pamatyti žymiai daugiau (toje pačioje atkarpoje). Protingų žmonių paskaičiuota, kad teleskopu matomos žvaigždės užima tiktai vieną dvidešimtbilijoninę dalį viso dangaus!
Vidury - Grįžulo ratai dabar
Viršuje - prieš 100 tūkst. metų
Žemutinis - po 100 tūkst. metų
Mėnulį jau išrodėm ir savo, ir kitų vaikams, ir kaimynams keliems, kurie susidomėję iškišo nosis pasižiūrėt ar ne į kieno langus žiūrim. Jei kam norėsis pažvelgt į žvaigždes, rašykite, kol dar teleskopas mūsų namuose karaliauja. Pabandysime surasti gražų vėlyvą žiemos vakarą.
Artimiausiu metu bandysime ieškoti labai įspūdingo Didžiojo Oriono Ūko. Labai tikiuosi, kad mes jį rasime ir bus palankus metams stebėjimams.
Piešinėlyje pavaizduoti mums gerai pažįstami Didieji Grįžulo ratai. Čia pavaizduota, kad žvaigždės per daugelį metų juda, kinta jų buvimo vieta.
Per teleskopą galima stebėti netgi Saulę. Bet tam būtinai reikia Saulės filtro (AstroSolar), kuris praleidžia tik 0,001% Saulės spinduliuotės. Radau anekdotą apie Saulę:
- Ar galima su teleskopu žiūrėti į Saulę?
- Galima, bet tik du kartus.
- O kodėl du!?
- Vieną kartą dešine akimi, o antrą kartą kaire :)
Artimesniam susipažinimui su žvaigždėlapiu galite parsisiųsti Stellarium programą.
Puikus video apie tai, kaip išbandyti naujus dalykus savo gyvenime, net jei tu galvoji, kad tai daryti yra per vėlu - nauja veikla 30-čiai dienų.
Šį semestrą tokius nuostabius prancūzų kursus turiu, kad net sunku ir nupasakoti. Visų pirma tai, kad pirmąkart jaučiuosi savo vėžiose. Neskaitant to, kad grupėje yra keletas italų, ispanų ir visokių prancūzų kalbą geriau nuo prigimimo mokančių, bet ir aš jau galiu kalbėti! Begėdiška girtis gal tokiais dalykais, bet kai kiti kursiokai sako komplimentus kaip gerai kalbu apie tai ką veikėme savaitgalį, ką veiksiu šiandien ir šiaip kokie ateities planai, aš pradedu tikėti, kad šią kalbą pagaliau pramoksiu. Aš žinoma kuklinuosi ir sunkiai pripažįstu, kad kalbu gerai. Su savo draugėm ispanėm, graike ir rumune nueinam karts nuo karto kavos išgerti po kursų. Ir nors anglų kalbą mokam kur kas geriau, bet laužyta prancūzų kalba dalinamės įspūdžiais apie gyvenimą, maistą, šeimą ir pan. Mes galim! Su rumune važiuojant metro namų link juokavom, kad mums kalbant prancūziškai tikriausiai niekas iš aplink važiuojančių prancūzakalbių net nesupranta, kad mes kalbam jų kalba dėl mūsų akcentų, žodyno ir tarties :) Nu bet vis tiek mes jau galim!
Ir nors turim labai šaunų prancūzų kalbos mokytoją (dinamiškas, draugiškas, kantrus ir pan.), bet daugiausia spalvų mano kursams suteikia žmonės, kuriems trūksta kultūros. Tame tarpe žinoma ir aš pati, nes nors ir labai nemėgstu vėluoti, bet dažniausiai į pamokas vėluoju 15 min. Vien dėl to, kad laiku nesugebu išsikrapštyti iš namų, o kursai gana toli. Iki jų nuvykti išbandžiau visas priemones, bet labiausiai pasitvirtinęs - 30min. mynimas dviračiu. Kadangi mano pabėgimą į kursus pareguliuoja vaikai, kuriuos reikia išruošti į mokyklą, aš vėluojančius kažkuria prasme pateisinu, nes tikriausiai kiekvienam yra aplinkybės, dėl kurių nesugeba išeiti anksčiau. Man nėra gėda įėjus į klasę pasakyti 'atsiprašau už vėlavimą'. Man atrodo keista, kad kiti vėluojantys (žinoma ne tik vėluojantys) net nesugeba pasisveikinti įeidami. Gal ir sveikinasi, bet tyliai?
Šiandien pasirodė PISA (The Programme for International Student Assessment) darytas skirtingų šalių (15 metų amžiaus moksleiviai) vertinimai matematikos, skaitymo ir gamtos mokslų srityse. Džiaugiuosi, kad Lietuva papuolė į pirmaujančių 40 šalių lentelę, bet juk dalyvaujančių tik 65. O juo labiau, kad Lietuvos skaitymas krenta iš 32 į 39 vietą, vos išsilaikydamas lentelėje... bet mus pačius nelabai daugiau kas ir pastebi tikriausiai, nes pirmauja Kinija (Šanchajus), o didžiausią nuopolį patiria Švedija. Nors daug diskutuojama, kad iš šio tyrimo nelabai kas matosi, ir visaip kitaip stengiamasi priešintis teisybę sakantiems rezultatams, su gėdos jausmu, kad visgi švietimo sistema kai kuriose šalyse gerėja, o kai kur šlubuoja, tačiau matyti, kad kažkas šalyje yra daroma neteisingai... Laikas susirūpinti.
Norėčiau pasidžiaugti kaimynais estais, kad jie daro smarkų šuolį savo švietimo sistemoje, ir siekia net 11-12 vietą!
Galbūt azijiečių darbštumas parodė rezultatus ir davė spyrį į užpakalį aptingusiems, ir savim pasitikintiems, europiečiams ir amerikiečiams?
Granatai tai vaisiai, kuriuos taip mėgstam valgyt ir kuriuos taip sudėtinga išlupinėti. Dalis susitraiško, dalis išbyra ant žemės, o likusius trūksta kantrybės išlupt... Užmatėm filmuką kaip greitai susidoroti su granatų vaisiais be didelio vargo. Prašau!
Apie genetikos tyrimą buvau girdėjusi daugiausiai iš filmų, kai kriminaliniame pasaulyje bandomi suvesti galai kas ir kaip... Nors tikriausiai didžiausią populiarumą yra pelnę bandymai išsiaiškinti tėvystę. Apie genetikos tyrimą dėl įdomumo išgirdau praktiškai pirmąkart. Į svečius užsuko vienas draugas ir papasakojo, kad visai neseniai atliko savo šeimos DNR tyrimą. Man išsprūdo susižavėjimo garselis "nieko sau!" Maniau, kad tik turtuoliai gali sau leisti tokius žaidimus su DNR, o paaiškėjo, kad tai visai prieinamas tyrimas paprastam darbo žmogui. Kaip tas draugas išsireiškė, kad tai, kas prieš 15 metų rodos buvo rašoma tik fantastikos romanuose, o dabar viskas virsta realybe.
Mokslas - kaip vandenynas: kuo daugiau žuvelių, tuo jis įdomesnis
Dar mokyklos laikais viena įdomiausių biologijos pamokų man buvo apie triušiukų paveldimumą ir tikimybę kiek gims baltų triušiukų ir kiek juodų. O dabar pagal DNR tyrimą galima matyti visą savo gyvenimą: koks buvo, koks yra, koks bus. Ne tik savo, o ir visų savo giminaičių, probočių, protėvių... Jūs net neįsivaizduojate kokie informacijos srautai! Procentaliai tu gali matyti net kiek tavo kraujyje yra homo sapiens neanderthalensis, o kiek Homo sapiens sapiens! Nerealiai. Nors neandertaliečiai jau seniai išnykę, o jų genai pasirodo dar tebevaikšto mūsuose... Taip pat sužinosite iš kokių kraštų atkeliavo jūsų protėviai ir kiek procentų mūsuose yra tokios ar anokios tėvynės genų, o DNR duombazėse galima kurti geneologinius medžius, susirasti sau antros trečios kartos pusbrolius, pusseseres, dėdes, tetas ir t.t.
Neseniai patekau į susitikimą su Olga Dzindzeleta - "RawRaw" žalio maisto restorano Vilniuje savininke. Labai charizmatiška asmenybė. Mielas žmogus. Į susitikimą ėjau vedina smalsumo sužinoti daugiau. Visiems žinoma, kad vaisiai ir daržovės valgyt sveika, bet kad tai sudarytų didžiąją dalį mitybos - retas, kuris taip maitinasi. Vaikams nuo mažens pasakoju kodėl reikia valgyti visus žalumynus, ir dėka to, matyt, vieną kitą žalėsį visgi pavyksta įsiūlyti, bet nėra lengva... Niekaip neįsivaizduoju kaip žaliavalgiai maitina savo vaikus? Tačiau, net ir pati Olga neneigė, kad savo anūką maitina tradicine mityba. Visų pirma verta pabrėžti, kad žaliavalgiai - tai labai griežta vegetarizmo forma. Jų mityboje atsisakoma pieno produktų, mėsos, žuvies, kiaušinių, netgi medaus (nes jį perdirba bitės). Maistą galima apdoroti tik iki 42 laipsnių temperatūros. Karščiausias jų maistas yra arbata - 80 laipsnių, ir be abejo žolelės plikomos neužvirinant vandens, išlaikant tiek vandens, tiek žolelių vertingąsias savybes.
Olga Dzindzeleta
Ačiū Gražinai už organizaciją: kad pasiūlė savo namus, kad pavaišino skaniais, ir mane tiesą sakant nustebinusiais, žaliavalgių patiekalais. Tiek Gražina, tiek Olga teigė, kad valgio gamyba joms visai nebekelia streso, nes tam nereikia daug laiko. Kartais užtenka pasiimti obuolį, o kartais reikia pasirinkt ką su kuo derinti, bet visa tai užima tik kelias minutes gaminimo ir patiekalas jau ant stalo. Netiesa, kad maitintis žaliavalgiai turi tik salotos lapais. Vaisių ir daržovių asortimentas gana įvairus. Labai didelę dalį jų maisto ruošime užima blenderis (virtuvinis kombainas/smulkintuvas) ir sulčiaspaudė, bet vietoj jų iš namų iškeliauja tokie dalykai kaip mikrobangė ir kiti maisto apdorojimo įrenginiai. Beveik nebereikalingi nei šaldytuvai, nei dujinės/kaitlentės, orkaitės... ;)
Šiandien Gintarei darželyje pedagoginė diena. Tai reiškia, kad mokytojai užsiima rimtais dalykais - mokosi patys, o vaikai lieka namie. Praleidau prancūzų pamoką, praleidau kavą su savo draugėm ispanėm... Už lango lietus pliaupia nenustodamas, o aš galvoju: ir gerai, kad niekur nereikia eiti...
Visas mudviejų rytas priminė seną gerą anekdotą apie Leniną: žmonai pasakai, kad eini pas meilužę, meilužei - kad pas žmoną, o pats į kamaraitę mokytis mokytis mokytis...
Šis savaitgalis buvo dosnus pirmuoju obuolių skynimo derliumi ir naujai atrastais moliūgėliais. Apie obuolius jau esu bent porą kartų rašius čia ir čia. Įdedu informaciją norintiems suspėti obuoliauti:
Jei kam kyla klausimų ar verta taip toli važiuot, kad pasiskint obuolių pyragui? Atsakau: Be jokios abejonės važiuoti verta vien dėl smagaus pasibuvimo gamtoje ir su gamta. Nėra nieko geriau kaip sugraužt tik ką nusiskintą nuo šakos obuoliuką, ir tada jau nebegali sustot metai iš metų juos rinkt ir mest krepšin. Rodos vienas už kitą gražesnis obuolys kabo, negi paliksi... Bet vargais negalais apsiribojo mūsų šeima dviem maišeliais. Žinoma, nepamirškite pikniko, ir susiradę smagią užuovėją saulutėje, mėgaukitės šilta arbata.
Kadangi savaitgalio orai buvo nuostabūs, negalėjome atsilaikyti gamtos traukai ir sekmadienio ryte išvykome moliūgų rinkt. Adresiuką gavom iš Vytautės, pas kurią ir užmačiau nuotraukas iš moliūgų šventės. Ačiū jai. Moliūgai, nuo mažo iki didelio, kėlė tiek mūsų suaugusių, tiek vaikų susižavėjimą. Sunku išsirinkt, kai jų tiek daug ir visi nuostabūs.
Mantvydas rinkosi moliūgus Haloweenui
Labiausiai visgi mūsų dėmesio sulaukė iki šiol man nematyti, bet girdėti moliūgėliai "Baby boo" ir jų geltonieji broliai "Jack be little". Visus atvykusius šventės šeimininkai vaišino aliejuje keptais moliūgėliais. Skonis panašus kaip keptų bulvyčių, tik žinoma daugiau saldumo, pabarstoma šiek tiek druskos. Likom sužavėti šio atradimo kaip skaniai galima suvalgyti moliūgą. Šeimininkai be šio patiekalo dar siūlė paragauti visokių pyragų, uogienių, marmeladų, cukrinukų. Tikrai labai daug gėrio galima su jais pagaminti. Vieni moliūgai valgomi, kiti dekoratyviniai. Moliūgų kainos įvairios - vienur skaičiuoja už vienetą, kitur už kilogramą. Mažieji moliūgiukai "Baby boo" maždaug po 80cnt. vienetas (kainą spėju, nes nemačiau kiek buvo parašyta).
Baby boo
Žinoma, ūkininkai pasirūpino ir kitomis atrakcijomis: šienu (ant kurio buvo galima pasivartyti), traktoriumi (kuriuo važinėjosi visi norintys), moliūgų ekspozicijomis (akims paganyt), vaikų žaidimo aikštelė (išeinantiems). Daugiau nuotraukų čia.
Pridėti antraštę
Parvykę namo puolėm lupt mažuosius savo moliūgėlius. Mažesnius pjausčiau su sėklytėm, didesniems išėmiau. Dalykas paprastas: plonai supjaustyti ir virt aliejuje kol apskrus. Išvirus nusausint servėtėle šiek tiek ir pabarstyt druska. Viskas. Labai patiko. Niekad nesu bandžius virt didelių moliūgų aliejuje, bet gal gaunasi panašiai?
Supjaustyti moliūgėliai
Dar vienas būdas kaip suvalgyti moliūgą
Moliūgai paruošti valgymui
Vytautė minėjo, kad jinai apie moliūgus buvo radus informacijos pas Renatą bloge. Ir tikrai, prisiminiau, kad ir aš buvau skaičius... Tai štai nuo čia viskas ir prasidėjo! Taigi, pora Renatos straipsnių apie moliūgus: "Originalus moliūgų pardavimo būdas" ir "Moliūgai moliūgėliai".
Kad būčiau gyvenusi šiais laikais, svarsto mano močiutė Valerija-Birutė. Vienintelę gyvą turiu iš visų senelių. Jeigu yra besiskundžiančių bobulyčių dabartiniais laikais, tai tikrai ne jinai. Jai 84. Protinga ir graži moteris. Sunkiu laiku gyveno, nepavydėt. Tėvai ūkininkai buvo, tad ir pieno, ir miltų užteko. Duona tais laikais pagal talonus būdavo. Pareidama iš mokyklos turėdavo parnešti kepaliuką, bet trupinėlis po trupinėlio žiūrėk ir sunykdavo puselė. O buvo ir toks laikas, kad ant duonos užsidėjus kiaušinio gabalėlį su nosim kąsdami pastumdavo, kad kvapas liktų, o jau paskutinis kąsnis - aukso vertės...
Visada močiutė prie gamtos ir su gamta. Laukų vaikas. Darbo niekad nebijojo. Mėgo žaisti krepšinį, žaidė miesto rinktinėje. Labai patiko keramika, todėl bandė stoti į Telšių dailės akademiją. Įstojo, tačiau sunkiai, nes tėvas buvo įtariamas tarybų valdžios priešas, todėl tas 'vardas' gulė ir ant vaikų pečių...
Mano močiutė - elegancija
Turėjo du brolius. Jauniausias - Vaclovas - dar šiais metais 75 m. atšventė. Šviesus žmogus, dėstytojas, o ir dabar dar daugelį Lietuvos įstatymų geriau išmano nei tie kam reikėtų juos išmanyti. Dėl teisybės mėgsta kovoti. Stoja pats vienas prieš daugelį jį puolančių. Sveikatos jam ir ištvermės! O ištvermės matyt jaunystėje sėmėsi visi, iš mamos, kuri liko su trim vaikais gyvenimą gyvent. Vaclovo rūbai lopas ant lopo 'puošti' būdavo, iš neturėjimo kuo apsirengt. Berniukėlis, kaip ir visi bendraamžiai, mėgo savo sunkų, bet vaikišką gyvenimą.
Vyresnėlis Kostas gimęs svarbią Lietuvai dieną - kovo 11-ą. Mirė 60-ies ramiai užmerkdamas akis prie stalo, kai gyvenimas jo rodos viesulu prabėgo. Vos būdamas 14-os metelių buvo ištremtas į Kareliją. Koks gi ten pipiras berniukėlis valdžios priešas!? Tremtin pateko visiškai atsitiktinai užsukęs pas draugus, kurie tuo metu rašė kažką prieš tarybų valdžią. Taip ir suėmė visus... Vienas iš nedaugelio žinodamas nepraeinamus taigos takus, rinko iš medžiotojų voverių mėsą (jiems palikdamas kailius), ir nešė į stovyklą kitiems tremtiniams, taip ne vieną išgelbėdamas nuo bado. Vėliau buvo išsiųstas į Karagandą be teisės sugrįžti į Tėvynę. Praėjo nemažai laiko. Gyvendamas ten sukūrė šeimą, pasistatė namą. Tačiau kai laikai pradėjo keistis, ėmė prašytis grįžimui į Tėvynę. Tą dieną, kai turėjo skristi į Lietuvą, susitikę su senu geru draugu, plepėdami praleido lėktuvo skrydį. Lemtingas lėktuvas sudužo, o jis dar ilgai buvo apklausinėjamas kodėl pats neskrido šiuo reisu... Tiesiog neįtikėtinas sutapimas. Tikėjo Lietuva. Dažnai, jam pageidaujant, skambėdavo daina "Lietuva brangi". Galiausiai grįžo namo. Praėjus metams po Kosto mirties atėjo reabilitacija, kad jis nekaltas. Nesulaukė žmogus, bet širdyje visad nešiojo... Aš pati jį kuo puikiausiai atsimenu. Mokėjo su vaikais užsiimt, visad laukdavau atvykstant į svečius, puldavau pasitikt rankas iškėlus.
Atsimena močiutė kaip paskutinykart tėvą matė, už rankos kaip palaikė, nepakartosi, neatpasakosi... Močiutei tuo metu devyneri buvo, jauniausiam Vaclovui treji, o vyresnėliui Kostui trylika.
Artėjant lemtingai birželio 24d. nakčiai norėjau papasakoti istoriją apie Rainius. Ten nusėdo kai kurių šeimų viltys ir likimai. Močiutės tėvai buvo ūkininkai. Nei dideli, nei maži, gal porą arklių turėjo. Geresniais metais gal ir darbininką vieną kitą turėjo. Močiutės tėtis (mano probočius) buvo suimtas savo namuose gana anksti 1940 metais spalio 31d., kaip įtariamas veikęs prieš bolševikus ir priklausęs Šaulių sąjungai. Jokių įrodymo dokumentų nerasta ir dabar sunku patikrinti kuom jį bolševikai įtarė. Buvo uždarytas į Telšių kalėjimą tardymams. Į namus nebegrįžo... Ypatingojo susirinkimo metu (1941 04 26) buvo nuteistas aštuoneriems metams lagerio. Tačiau sovietų evakuacijos iš Telšių metu (1941 06 25), buvo nukankintas Rainių miškelyje, kaip ir dar 76 politiniai kaliniai - žemaičiai inteligentai, ūkininkai, moksleiviai... Per vienerius bolševikų okupacijos metus buvo išžudyta tūkstančiai Lietuvos žmonių. Dešimtimis tūkstančių išsiųsti į Sibirą, kuo toliau nuo artimųjų, namų, tautos. Nederėtų lyginti vienų skausmo su kitu, tačiau bene pats tragiškiausias įvykis - ką turėjo išgyventi Telšių kalėjimo politiniai kaliniai, nukankinti žiauriausiu būdu iš birželio 24 į 25 naktį, 1941 m. Rainių miškelyje. Čia pasireiškė neaprašomas bolševikų sadizmas su visišku žmogaus išsigimimu bei sužvėrėjimu (citatos iš knygos "Telšių kankiniai"). Tai buvo bene vienintelės žudynės, kai neliko nei vieno gyvo liudytojo. Mano prosenelis buvo vienas iš atrinktųjų sunaikinimui Rainiuose. O juk galėjo probočius pavargti tuos 8 metus lageryje, gal būtų viltis grįžt pas vaikus, į šeimą... o dabar skaitau gydytojų išvadas: verkė vyrai, motinos negalėjo pažinti sūnų, žmonos vyrų... o pagrindinis genocido vykdytojas Petras Raslanas gyvena laisvu žmogumi Rusijos platybėse, ginamas Rusijos. Pasiaiškinime Raslanas sakė: "esu įsitikinęs, kad tarp nužudytųjų nebuvo nei vieno nekalto". O jų kaltė buvo - stipriai mylėjo Lietuvą.
Nebenoriu kalbėti daugiau apie mirtį, noriu kalbėti apie meilę. Vienas mūsų draugas G. pasidalino nuoroda, kur sudėti Rainių kankinių laiškai ir atminimai. Radau savo probočiaus laiškus rašytus žmonai Onutei. Niekad nebuvau jų anksčiau mačius. Kiek meilės sudėta, kiek grožio... Tai vieni gražiausių mano skaitytų laiškų. Atsimenu savo prosenelę Onutę (mano mamos mylimiausią močiutę) dar gyvą esant: mažiukė, kresnutė, man iki peties močiutė, pragyveno savo gyvenimą aukštai galvą keldama, teisybės ieškodama. Mielas žmogus buvo...
Susipažinkite: probočius - mano močiutės tėtis - Vladas Motuzas ir jo laiškai Onutei (kalba netaisyta, iš Valentino Markevičiaus surinktos medžiagos "Rainių raudos").
1 laiškas: Brangi Onute! Iš tavės gavau pora baltinių, 3 pakiukus popirosų, muilo, kailinius ir kojines,
popirosų ir muilo daugiau nebenešk, iš rūbų gali atnešti šiltas apatines
kelnes, por nosinaičių, dantų šepetuką, miltelių, pirštines ir jei turi
patuogia pagalvėlė, ir tūbus su kaliošais. Daugiau iš rubų nėka nenešk. Iš
maisto gali atnešti saldainių ir šokolado, tik nenešk dideleis kiekiais, nes
daug bus iš didystės, o maž iš meilės. Pažiurėk kad odos nesupelėtu dar atnešk
vasarines kojines kurias nešiojau ir susidėk smulkiosius daiktus į skrynia,
užrakink kad geradariai nepavoktu. Vaikai jei eina į mokykla tegul stengiasi
mokintės, tegul neslapstos nė nukuokių pamokų nes jėms patėms tas reikalinga.
Esu labai sveikas daug sveikesnis kaip suimant, ir jaučios gerai, nors tyliai bet
dažnai dainoju, ir tas man duoda daug energijos. Onutė! Tu taip pat dainok ir
prė tuo pratink vaikus, nes daina žmogu jaunina ir visokeis būdais įvairina
žmogaus givenima. Dažnai vaikams papasakok apie blogus žmones, kaip jų
išvengti, kad nenuslydus nuo tėsos kelio. Teeini mūsų vaikučiai tavo ir mano
pramintais takais, teneėško jie laimės kituose asmenyse, bet laime žmogus gali
susikurti tik pats. Siunčiu daug linkėjimų ir pasisekimo mūsų buvusiems ir
esamėms darbininkams. Marijonai kaipuo dydvyriai atskiras linkėjimas. Taip pat
siunčiu daug pasisekimo tėms kurėms aš buvau jų laimės stabdis, temaudusi jie
tuos saulės spinduliose kurios aš jiem buvau uždengis. Kaip dabar atrodo mūsų
karvutės, tur būti jų oda šimet nėra tokia švelni kaip kituomis žėmomis, nes aš
juoms daug laiko pašvesdavau, kalėdu švenčiu proga mūsu karvutėms duok
padvigubinta davini buro...ir kiekviena mano vardu paglostik. Kaip atrodo mūsų
Vacis, ar didelis išaugo, ar beatmena mane. Laiška man nerašik. Pasilėku tave
milys tavo vyras. Motuzas
2 laiškas: Brangi Onutė! Atnešk man pilkas milines kelnes, dvi poras marškinių, ir vienas vilnones,
toliaus, atnešk maišiuką daiktams susikrauti, talpos vidutini, žinoma kad būtu
apostiprus ir įsiuk raides ir atnešk raidėms siuti siulo nedaug. Toliaus jei
gali atnešk maisto 1.1/2 kilios sviesto, sudėk į molini puoduka ir pasūdink,
gerai butu sviesto i medini, paskui gerų lašinių žinoma geriau rukytu, ir
dešros kuoki galiuka duonos gali nenešti daugiau riebalų. Toliaus jei turi bent
3-4 šimtus litų pinigų, iš atneštųjų nėko dar nepirkau, kasoje randasi 110
rublių. Toliaus pasisteng ateik į pasimatyma, pasimatymo tvarka tur but žinai.
Jei gautumei nupirk maudytis ragoška gal kur gausi, ir gera dantų šepetuka, ir
dar gera prausama muila, tą muila kur atnešei tebeturiu. Dabar gali parašyti
man laiška, kad rašyis parašyk kas kumetinėi paliko, kokias pareigas kas eina,
kiek uždirba, kiek kuo gaus, kas atėjio naujų, kaip Lukauskis su sava žmona
givena, ar jų vaikai tarnauja, kur Martinkus, Kontautas ir Norkus givena, ar
visos Vėlaitės tebėra gyvos, ir kas pas jus dedasi, kaip Godelis begivena.
Labai džiaugios, kad tu Onute palikai vietoje, nor tau ir sunkei bus, bet kaip
nors gal išvargsi. Mano likimu nesirūpink, žinai, kad esu tvirtas, manau
išlaikyti. Kaip Domas ar begivena pas tave, ar juo žmona ant taves nesupiks, ir
ar tau nesusidarys kuokio nemalonumo. Onutė! Galvoka laisvai ir kilniai, nes
kilnumas žmogu daro galingu. Daigtų niekam neskolink, ar tai būtu namiškei ar
pašalinei. Odas saugok. Už mauzerį ar gavai atlyginima onute iki malonaus
pasimatymo, bučioju jus visus. Labų dienų ir pasisekimo Vėlaitėms, Godeliams ir
pažystamėms. Vladas
Tikriausiai apie tuos sunkius laikus ne vienas esame kažką girdėję iš močiučių ar senelių. Bet rodos dar kol maži, tai ne taip suprantama, kai užaugi tai nebėr kas dalinasi prisiminimais... Tas pats draugas G. pasakojo apie savo senelį ir jo išgyvenimus, kuriuos norisi papasakoti ir jums. Tikiu, kad atsirastų daug tokių, kurie turėtų atsiminimų apie savuosius. Trumpas G. pasakojimas: "Telšių kalėjime ir mano seneliui teko pabūti, bet tik 1944 ar 1945 m. Tada 20 ar 21 metus ėjo. Kai kameros draugas po tardymų nakties iki vakaro pasimirė, senelis kitą dieną prisipažino viską ką žinojo, užtat gyvas liko, nors labai nedaug trūko, kad Karelijoj būtų sušalęs ar badu miręs... O tada baisūs laikai buvo, karas dėl išlikimo. Naciai ruošė pakasynas visiems mums – 2/3 sunaikinti, o likusius beraščiais ir beteisiais vergais paversti, žemės ūkį dirbti ir į priverstinius darbus Vokietijos fabrikuose uždaryti. Mano prosenelė, pėsčia su sena mama ir trim mažamečiais vaikais, per I Pasaulinį karą buvo į Saksoniją (Vokietijoj) išvaryti darbams. Viena grįžo, o visi kiti badu išmirė. Sakė, kad žmonės žole mito... Prosenelis iš karo su japonais grįžo, naujų vaikų susilaukė, bet vyriausias sūnus žuvo su vokiečiais per II Pasaulinį karą kariaudamas. Man senelis pakankamai daug ir detaliai pasakojo apie tuos laikus. Tame tarpe ir kaip lageryje ežys didžiausias delikatesas būdavo pasigaut ir suvalgyt. Buvau labai pristojęs prie senelio - vienintelis iš anūkų norėjau kuo daugiau kad man papasakotų. Dar būdamas mažas, gal kokių 11 metų, prašiausi į lovą miegot ir klausyt šių pasakojimų... Deja, 1999 mirė tas senelis. Tų laikų kartais žmonės ir nebenori prisiminti, nes labai skaudūs išgyvenimai buvo. Man atrodo, kad jie tokį riebų brūkšnį ties 1950-o dešimtmečio pradžia užbrėžė, ir atskyrė tuos du laikotarpius. Mano močiutė apie karą ir pokarį visuomet sako, kad buvo baisūs laikai, ir kitaip žmogaus gyvybė buvo matuojama... jei kas pražuvo, tai pražuvo, nieko nepadarysi, net raudoti neverta – priimt kaip faktą ir viskas. Toks kaip asmenybės susidvejinimas, kad galėtų toliau gyventi. Vargo matę neįsivaizduojamai daug mūsų proseneliai ir seneliai. Skaudu, kad dabar pamirštam dėl ko jie kovojo, dirbo, žuvo... Be supratimo rizikuojam, kad vėl panašių laikų sulauksim, kuomet grupelė žmonių viską norės sau pasiimti, nieko kitiems nepaliekant."
Vakar skaičiau straipsnį, kuris buvo apie ilgaamžiškumą. Tarp daugelio įprastų dalykų buvo paminėta, kad optimistai gyvena trumpiau. Nu kas čia per Nesąmonė (!), pagalvojau. Ok, panagrinėjus paaiškėjo, kad optimistai daugiau sau leidžia rizikuoti gyvenime. Noriu gyventi ilgai. Dietos ir sportai pasirodo alina kūną. O tokie paprasti dalykai kaip: mažiau rizikuot, būt sąžiningu, gerai jaustis, džiaugtis smulkmenomis, nepergyvent dėl niekų, strateguot savo gyvenimą, mylėti save ir kitus, būti ekstravertu, turėti gerų draugų - štai kur ilgaamžiškumo šaltinis!
Dar vienas straipsnis lietuviškai apie intravertus ir ekstravertus, ir abipusįą gerą savijautą. Ištrauka iš straipsnio: "Visus šiuos žmones aplinkiniai laiko nenormaliais, tačiau tai nenormalu tik todėl, kad dauguma yra kitokie".
Kol dar neaiškus Eurovizijos finalas, noriu pasidalinti savo mėgstamiausiais. Įdomiau spėti, nei paskui laimėjusiems sakyti 'vat man irgi tas patiko'. Jei nei vienas iš mano mėgstamiausių nelaimės - nu bus negerai... Nors taip ne kartą jau buvo, kad laimėjo tikrai ne maniškiai... Skonio reikalas žinoma.
Keista, kad kiti taip nuvertina šį konkursą, na, tipo negali net ištvert... nu nejuokinkit - jūsų bėda. Svarbu kaip sugebi įsijausti į visą šį šou. Kaip dieną išgyvename pasistengdami, kad jinai būtų įdomi, taip ir pasidarome Euroviziją tokią, kad jinai būtų įdomi. Jau gal kokie ketvirti metai prisijungiu prie draugės Mildos, bei jos visos giminės, ir spėliojam kas pereis į kitą etapą. Ir toks totalizatorius taip užveda, kad susitvarkius kambarius, visus kitus darbus metus į šoną ir vienintelį kartą metuose įsijungiu televiziją. Pasiimu arbatos, lapelį, rašiklį ir baisiausiai laukiu... pasižymiu kas patinka, kas ne, apie ką neturiu nuomonės, į ką negaliu žiūrėt ir pan. Kiekvienas daro kaip tinkamas, tik tokios smulkmenos paprastus dalykus paverčia ypatingais.
Galiu save vadinti azartiška tikriausiai, nes labai labai laukiu Eurovizijos finalo, kad vėl galėčiau rinkti geriausius (sau). O dar nusimato finalo žiūrėjimas su didele ir smagia draugų kompanija! Yes!!!
Tiek Lietuva, tiek Belgija, kurioms aš nesu šališka ir šiaip, ir girdėjau per pirmą turą pirmąkart, labai patiko! Ir ne tik dėl to, kad aš lietuvė ir gyvenu Belgijoje. Kai gera daina ko daugiau reikia? Ir tikriausiai pirmi metai, kad iš tiek dainų negaliu išsirinkti kuri gi visgi turėtų būti nugalėtoja.
Man jos visos šešios jau nugalėtojos:
Malta
Vengrija
Danija
Graikija
Belgija
Neįsiklausiau labai į tų šalių dainas, kurios pasirodys tik šeštadienį pirmąkart, bet kiek mačiau neužkliuvo nei viena. Nu gal dar nustebins kuri...
"Now or never" - sakėm kiekvienam, kuris klausė kas čia vyksta, ir ar galima būtų prisijungti?! Ir būtent - dabar arba niekada, nes tai nutiko tik kartą. Praeitą vasarą Georges Henri parke, Briuselis. Smagiai įsitaisėm ant rudeniškos saulėtos žolės: su vaikais, su vežimais, su užkandžiais ir su kasdienybės praskaidrinimais. Šįkart nusprendėme pabandyti jogą. Jogos pamoką mums pravedė jogos meistras anglas Paul'as, kuris pats joga užsiiminėja jau 17 metų.
Paul'as, ir jo žmona Erika - meno žmonės. Erika baigė režisierės specialybę, o Paulas aktorius. Kurį laiką, kol studijavo, gyveno Londone, o dabar planuoja apsistoti mažame Lietuvos miestelyje. Ir turėdami dar šiek tiek laisvo laiko po darbų, savo miestelio gyventojams veda jogos kursus - nemokamai! Žmonėms tai labai patinka, visi nori sveikai gyventi, - pasakojo Paul'as.
Pas mus susirinkusių tądien nebuvo daug, bet dalyvaujančių siekiai užtat buvo dideli. Norėjom išjudinti kaulus ir suprantama tai ne vienos dienos darbas... Tik kol pašonėje neramūs mažyliai, daugelis mamų užsiiminėjo jų gaudymu, vietoj ramaus gulinėjimo ant vejos. O veja jogai (išsiaiškinom) bene geriausias kilimėlis, nes neslidu. Kadangi užsiėmimas vyko lauke - dvigubas malonumas. Norėčiau, kad būtų tokios tradicijos kasdienai, kaip Kinijos kultūroje: susirinkti tam tikru laiku, sutartoje vietoje ir draugiškai savanoriškai sutikti saulę pavyzdžiui. Tikrai dalyvaučiau, o manau ir ne vienas pašalietis prisijungtų. Tik gaila neatsiranda tų savanorių rankų miško, kurie savo vidine energija vežtų visus norinčius. Neužtenka vien tik sau pasižadėti kasdien padaryti bent jau po 5 'saulės pasveikinimus' namie, kurių dėka turėtų pakakti palaikyti bendrą organizmo ir sanarių būklę puikioj formoj. Vienas iš jogos pratimų 'saulės pasveikinimas' ištempia, sušildo įvairias raumenų grupes, suteikia kūnui energijos, o vėliau galima atlikti ir kitus jogos pratimus. Kaip kažkur buvo parašyta, kad 'saulės pasveikinimas' tai pats geriausias variantas, kai nėra per daug laisvo laiko įvairioms mankštoms.
Jaučiausi kaip koks kaktusas: spygliuotas ir nelankstus. Oi kaip reikia daugiau sportuoti... o pasportavus tris dienas vaikščiot sukaustytom skausmo kojytėm ir nugarytėm. Tai negi vėl pulsi kitą dieną sportuot, reikia jau palaukt kol atsistatys raumenukai, o tada vėl tris dienas ilsėtis... mažiausiai ;)))
Įvairius sportus dažniausiai prisimenam artėjant vasarai: kad formas pakoreguot, viena kita kalorija labiau sulieknėt. Na, negi to ir užtenka pagalvojus... Gali sveikai gyvent kaip tik įsivaizduoji. Bet jei įsivaizduoji pvz. kad negeri kavos, o rūkai - tai jau sveikiau gyveni... Arba nevalgai saldumynų, nevalgai mėsos, bet ir nesportuoji, tai čia kaip būtų? O jei nevalgai mėsos, negeri kavos, nerūkai, dar alkoholio atsisakai - tai tada nesveikas psichiškai. Geriausia turbūt nepult į kraštutinumus, bet matyt idealios formulės nėra, tad kiekvienas siekiam sveikos gyvensenos kaip suprantam.
Čia aiškiai parodo kaip teisingai atlikti saulės pasveikinimą (yra dar kelios aiškinamosios dalys su kitais jogos pratimais):
Kvietimai iš visos širdies - apie po devyniais užraktais surastą didelę meilę ir skraidančius drugelius!
Kai atsirandi reikiamoj vietoj teisingu metu, gali būti tikras - laimingas gyvenimas tavęs laukia. Ar būtum arti, ar šimtais, tūkstančiais kilometrų toliau, svarbiausia jausti, jog Tas žmogus yra šalia.
Sveikinimai būsimiems jaunavedžiams Olgai ir Rimantui!
Linkiu, kad meilė visad liepsnotų ir drugeliai nesiliautų skraidyti ♥
Prieš penkis metus korporacijoje "Neo-Lithuania", kuriai ir aš pati priklausau, buvo suorganizuotas renginys "Vizitinė kortelė". Už šios idėjos atgaivinimą dėkoju fil! Alfredui, kuris pasirodo turi puikią atmintį, ir prisimindamas pirmosios vizitinės kortelės privalumus, suorganizavo visa tai antrą kartą. Renginio metu buvo galimybė parodyti save iš kitos pusės, t.y. pristatyti kolegoms ir draugams save kaip specialistą, kaip savo srities žinovą, darbuotoją, patarėją ar ramstį bet kurioje gyvenimo situacijoje. Juk tai ir yra pagrindinė korporacijos varomoji jėga - įvairių pomėgių, specialybių, galimybių žmonės! Lietuvoje gyvenantys - save pristatinėjo gyvai, o išvykėliai - esantys svetur ir neturėdami galimybės sudalyvauti - bandė save perteikti virtualiu būdu - kas CV, kas sumontuotu filmuku. Bandėm surinkti informaciją iš užsienyje gyvenančių korporantų, kad per toli nenutoltų nuo korporacijos ir jos veiklos, o taip pat ir supažindinti jaunąją kartą su vyresniais kolegomis, o senbuviams priminti apie save.
Kiek teko girdėti renginys praėjo sklandžiai, be techninių trukdžių. Norėčiau paraginti ateityje daugiau kolegų nesidrovėti ir pristatyti save "Vizitinės kortelės" metu. Puiki galimybė patobulinti savo gyvenimo aprašymą ar išbandyti save prieš kamerą, pasitreniruoti pokalbiui su darbdaviu, žodžiu - nupūsti dulkes nuo savo pasitikėjimo. Ačiū kas dalyvavo renginyje. Taip pat ačiū renginį koordinavusiam sen! Karoliui ir renginio vedėjams jun! Živilei ir jun! Rolandui, kad renginys įvyko sklandžiai.
Labai dėkoju visiems užsieniuose gyvenantiems korporantams, nuo Azijos iki Australijos, iš įvairių Europos šalių, kurie rado laiko ir noro parašyti apie save keletą žodžių, nusifilmuoti, ir beveik gyvai tarti žodelį kolegoms Lietuvoje. Buvo smagu sudalyvauti virtualiai. Briuselyje gyvenančius korporantus stengėmės surinkti pas mus į namus ir padaryti vieną bendrą filmuką. Kas galėjo, tas atėjo. Taip kažkurį vakarą su visa aparatūra į namus sugūžėjo mūsų draugas Mindaugas, ir namai tapo laikina studija. Vaikai pasislėpę už užuolaidų stebėjo kas čia vyksta, o suaugėliai žaidė savo žaidimus, t.y. filmavosi. Buvo linksma. Kaito lempos, buvo ruošiami mikrofonai, ieškomos patogesnės vaizdo formos, o per tą laiką besifilmuojančius kruopščiai prižiūrėjo stiliaus specialistė, mūsų mažoji dukrytė, Gintarė.
Nenoriu paviešinti "Vizitinės kortelės" montažų (aut. Mindaugas), nes tam ir yra renginys, kad pamatyti ir išgirsti rezultatus. O aš po visų šių filmavimų užsikrėčiau baisiai pavojinga liga - įsigijau naują hobį - filmuoti ir montuoti, todėl nuo šiol daugeliui teks pakęsti mano montažus ;)
Kelios akimirkos iš "studijos":
Paskutiniai papudravimai prieš filmavimus
Eteris
Operatorius Mindaugas
Viskas paruošta
Jei kam kiltų abejonės, tai korporacija - ne sekta :)
Dar pati būdama nauja narė-juniorė vos sugebėdavau tėvams paaiškinti kur įstojau: kad mes neužsiimam nusikalstama veikla, kad niekas nelaiko manęs prieš mano valią šioje organizacijoje, kad ne mes einam į gatves su šūkiu "Lietuva-lietuviams" ir nemušam kitataučių ar kitaip manančių, ir pan. Visi korporantai savo darbais privalo turtinti ir puoselėti Tėvynę, o viskas prasideda nuo jų veiklos Korporacijoje.Galbūt aiškiausias korporacijos palyginimas būtų su skautais. Jie taip pat organizacija, turinti ilgametes tradicijas, papročius, nariais tampama iki gyvenimo galo. O tikriausiai ne vienas leidžiate savo vaikus į skautų stovyklas ir veiklas. Gaila, kad 'savu laiku' Telšiuose negirdėjau nei vienos skautų organizacijos, o tikrai būčiau priklausiusi. O studentai, kurie neapsiriboja vien tik namais ir universitetu - paprastai irgi ieškosi įdomaus laisvalaiko. Todėl į mūsų korporaciją ateina įvairių specialybių ir pomėgių žmonės, ir dažnas randa kaip save realizuoti: projektai, renginiai, atsakomybė už save ir už Lietuvą.
Plačiau apie korporacijos Neo-Lithuania veiklą galima paskaityti bloge arba svetainėje.
Jei būtumėt iš Lietuvos nuvykę į svečią šalį, išeitumėt į miestą ir nežinotumėt nei adreso kur grįžt, nei mokėtumėt tos šalies kalbos, neturėtumėt nei žemėlapio, nei savo mobilaus telefono ir nenutuoktumėt į kurią pusę eit!? Nenoriu net įsivaizduoti savęs tokioj situacijoj. Greičiausiai eičiau į policiją, jei tokią rasčiau. Bet ką ten pasakyti: nežinau kur mano namai? Aiškiausias variantas - deportacija namo - į Lietuvą.
Taip atsitiko mano tėčiui, kuris svečiavosi pas mus Briusely. Mes išvykom į Kiniją, o seneliai ėmėsi saugoti anūkus.
Buvo nedarbo diena. Tėtis nusprendė pasiimti mašiną ir važiuot kur tolėliau ieškoti maisto, nes šalia esantis prekybos centras nedirbo. Na ir ką: į kairę, į dešinę, dar kartą į dešinę ir žiūri, kad tolyn nuo Briuselio link Charleroi (kitas miestas) važiuoja... telefonas liko namie, prancūzų kalbos nemoka, adreso kur gyvena neįsidėmėjo... o mano mama likusi namie su anūkais galvoja nuo kurio policijos posto reiks pradėti ieškoti savo vyro...
Važiuoju, pasakoja tėtis, trijų eismo juostų autostrada, lekia visi, baisu pajudėt... Bet važiuoja ta prasme. Tik viena aišku, kad reikia orientuotis aiškiai į kažkokį apsisukimą, gal ties centru yra koks nors, bet paskui prisimena, kad jau senokai padaryti apvažiavimai, jei jau nori autostradoj keisti kryptį... pradėjo slinkt link dešinės. Pakelėj sutikto žmogelio paklausė kur Briuselis, tai tas patikslino, kad tikrai į kitą pusę. Apsisukti pavyko. Važiuoja atgal, o kur nusukt reikia - neaišku... privažiavo Zaventemo oro uostą (čia gal vietiniai labiau orientuosis apie ką kalba eina, bet nuo namų maždaug 5 km.) Užsuko į degalinę paklausti kelio. Klausiu: - Ko klausei? Kur namai!? Tai čia sužibėjo mano tėtukas, pasirodo jis Coros ieškojo, to prekybcentrio, kurs šalia namų yra! Nebūčiau sugalvojus, pamaniau. Pasisekė, kad Briusely tik dvi Coros yra, ir jis pasitaikė arčiau tos, kuri netoli namų... o jei kita, visai kitam miesto gale? O jei būtų Delhaize prekybos centro ieškojęs, kurių Briusely ga bent 30 rastum!? Žodžiu, mergina degalinėj kelio kryptį parodė, bet informacijos mažoka... Rado tėtis GPS mašinoj, bet nežino kaip susirasti Corą. Atsitempė į mašiną pasigavęs šalia ėjusį juodaodį, pasisodino šalia, ir savo anglų kalba (kiek kad iš mokyklos laikų mena (bet mena pakankamai neblogai mano supratimu)) bandė paprašyti, kad padėtų surasti kur ta Cora randasi. Bet kas iš tos anglų, kai juodaodis ja nekalba... nesuprato juodukas ko nori iš jo tas vyrukas, pabėgo iš mašinos atsakymo nedavęs.
Ir atėjo nušvitimas tunelio gale - GPS'as parodė jam mygtuką "Go Home" Daddy!!!
Po dviejų valandų "maisto ieškojimo" grįžo tėtukas namo: sušilęs, atsisagstęs, kepurė ant pakaušio krašto nusmukus, be laimikio, bet sveikas, laimingas, nuotykių apturėjęs :)
Kai už lango (Briusely) tik + 2 C, tai norisi sveikinti su Šv. Kalėdom, o juk Velykos!!! Velykinis kiškis uodegą nušals lakstydamas po pieveles...
Kol dar nesibaigė šaltukas, siūlau atsigręžti į kalnus ir pažiūrėti kaip sniegas+šaltis+saulė (tokia formulė) gali būti gerai! Už filmuotą medžiagą dėkoju draugui Ramūnui, kurio kamerikė labai gražiai piešia! Taip ir meni prasilėkimą su vėjeliu kalnų trasomis.
Šiais metais slidinėjom Prancūzijoje, taip vadinamame Trijų slėnių kurorte, kuris pasirodo yra didžiausias slidinėjimo kurortas pasaulyje. Tikriausiai ir brangiausias (kiek girdėjom), nors savo kailiu nepasakyčiau, kad labai pajutom skirtumus. Visur brangu. Buvom apsistoję Les Menuires miestelyje ir apsigyvenę nedideliame (svetainė su mažu miegamuoju), tačiau pagrindinius patogumus turinčiame butuke, visai šalia trasos. Butuką susiradom kelios dienos iki išvažiavimo, kainavo apie 450 eur, bet juk tai tik kambarys permiegojimui, jei esi teisingai nusiteikęs leisti laiką slidinėjimo kurorte, ar ne?
Mūsų draugai gyveno Mont Vallon viešbutyje, kuriame be visų būsto privalumų (šeimai: du dideli kambariai, atskira virtuvė, svetainė, viešbučio apačioje restoranas, židinys, baseinas (įskaičiuotas jau į nuomos kainą)). Visi šie privalumai kartais gali virsti trūkumu, nes labai nemaža nuomos kaina gaunasi, bet vien ką reiškia baseinas, kai per dieną prasibastęs snieguose gali sau su chalačiuku nusileidęs sumerkt kojytes į šiltą vandenėlį ir pamiršęs visus dienos vargus laukti sekančių pramogų.
Į Alpes važiavom savo mašina. 930 km. ir numatyta tik 9 val. važiavimo. Skamba nemažai, bet tai būtų visai nebaisu, jei ir būtų tik 9 val. O pasirodo, kadangi visi briuseliečiai sugalvojo važiuoti atostogauti tuo pačiu metu su mumis, ir būtent visi ten pat kur ir mes (!), kelionė dėl to prailgo... Gerai, kad nors išvažinejant iš Briuselio, laiku pavyko prisiskambinti anksčiau išvykusiems draugams ir taip važiuojant Reimso kryptimi (Prancūzijoje) aplenkti didžiausias mašinų spūstis ties Liuksemburgu. Sutaupėm keletą valandų kelio. Draugams ne taip pasisekė. Bet ačiū jiems už info dėl Liuksemburgo, visą kelią jaučiausi skolinga. Žodžiu, tikslą pasiekėm laiku, bet tik nuvykus Rusnei pakilo temperatūra ir galvojom, kad visos slidinėjimo mokyklėlės, Gintarės darželiai ir panašūs malonumai nueis perniek, nes viskas buvo užsakyta iš anksto (taip gaunasi šiek tiek pigiau). Laimei, iki pietų visos ligos dingo! Taip Rusnė baigė meškiukų slidinėjimų kursus. Gintarė pirmąkart išbandė kas yra darželis (visą savaitę palikinėdavom po pusę dienos) ir jau į trečią dieną suprato, kad tai visai neblogas reikalas. O mes su Nerijum ir Mantvydu tą pusdienį, kai mergaitės būdavo savo užsiėmimuose, prasilėkdavom kalnų keliukais, saulei šviečiant ar rūkui užslinkus, o popiet jau visi drauge ridinėdavomės po sniegus, čiuožinėdavom rogėmis ir kalbėdavomės kaip kam diena sekėsi.
Tokie tat žiemos malonumai. O dabar pavasarį grąžinkit!
Ir pabaigai dar keletas momentų iš Rusniuko mokymosi slidinėti ir laiko praleisto kalnuose, o kai užplūs nostalgija kalnams, sniegui ir žiemai, užsukite! :)
Mama, ilgais žiemos vakarais, turėdama ir neturėdama laiko, užsiima savo mėgstamais darbais - mezgimu virbalais ir vašeliu. Kitas mamos hobis - siuntiniai. Taip mums nejučiom atkeliauja vienas po kito pamaloninimo dovanėlės, kurių vaikai labai laukia ;) Bet kol kas apie mezgimą. Prašom pasigrožėti darbeliais. Modeliai brangiai apmokami ir labai perspektyvūs. Ir dar labai kantrūs.
Jei norite su vaikais įdomiai praleisti laiką, tai vienas geriausių Briuselio muziejų - Gamtos mokslų (Museum of Natural Sciences). Rimtai. Beveik viską galima liesti, klausyti, suprasti ir pajausti. Įvairių iliustracijų ir eksponatų dėka bus lengviau paaiškinti evoliucijos teorijas. Kokių trijų valandų kaip nebūta! Laikas tiesiog sprogsta. Ir labai skoningai viskas įrengta: didelės erdvės, nesugrūsta, suklasifikuota viskas labai paprastai. Atskirtos mokslinės zonos nuo žaidimų zonų, ir viskas su mintim kuo aiškiau pateikti žiūrovui. Prie daugelio eksponatų yra garso įrašai, galima paklausyti istorijos pamokėlių. Tai muziejus, į kurį galima eiti daug daug daug kartų.
Svečiuose pas protėvius
Žiedadulkės, sporos ir kitokie dalykai
Dinozaurų salė. Sunku patikėti kokie jie buvo dideli... Žolėdžiai galėjo gyventi dar milijonus metų, bet neslėpsiu, kad džiugina Tiranozaurų išnykimas... nenorėčiau rinkdama žemuoges, ar grybus, miške sutikti tokių... brrr... kita vertus drambliai irgi įspūdingo dydžio ir rodos taikūs žolėdžiai žemės gyventojai, bet sakykim tie, kurie nuo mažens auga ne bendruomenėse, o pavieniai blaškosi po pasaulį, ir negauna gero pavyzdžio iš tėvų bei kitų giminiečių, puola žmones ir kitas nesąmones daro. Kita vertus su žmonėm tas pats. Ir kuo mažesnis kartais tuo aršesnis, tai gal visgi ne dydyje esmė slypi...
Dinozaurai
Kai kurios ekspozicijos laikas nuo laiko keičiamos. Šiuo metu viena iš įdomesnių laikinų ekspozicijų ugnies įskėlimas. Tai supažindinimas su kasdieniu mūsų protėvių gyvenimu. Galima kiekvienam norinčiam sudalyvauti. Apie tai video. Ir dar buvo kelios ekspozicijos, bet dėl laiko stokos nepriėjom pasižiūrėti, tad teks grįžti...
Pvz. ši foto, kur mokino vaiką kaip senovėj buvo siūnami rūbai?!
Dar kelios foto iš priešistorinių iškasenų ir kaulinių radinių, ir kelios muziejaus salių akimirkos. Beje, kiekvieną pirmą mėnesio trečiadienį nuo 13 val. muziejus būna nemokamai (kaip ir daugelis Briuselio muziejų), tik nepatariama eiti per vaikų atostogas, nes ooooooi (!) kiek būna žmonių, net man per daug ;)
Banginio griaučiai
Paukšteliai
Kas kur gyvena?
Gamta - visų namai
Augalų pasaulis
Neskubantiems - geras laikas Briuselio gamtos mokslų muziejuje gyvai:
Montaže skamba nuostabiai graži grupės Arbata daina "Nuo durų prie durų".
Išgirdus dainą "Oh, my brother" susidomėjau kas ją atlieka!? Pradėjau ieškot, žinoma, tarp užsienio atlikėjų, bet Youtubė nieko gero nerodė, tiksliau neradau to, ko ieškojau. Ogi, paskui, paaiškėjo, kad ne užsieny reikia talentų ieškoti! Čia gi - lietuviai! Labai patinka! ;)
Atradau juos Vilmos ir Agatos pagalba (ačiū joms), ir tik dabar pradedu klausytis "Garbanoto bosisto".
Kol kas mano mylimiausi:
Ir dar labai geru žodžiu norėčiau paminėti "Vilnius Temperature" montažus. Tai muzikinis blogas. Labai skoningai nufilmuoti ir sumontuoti pasirodymai. Taip meniškai, kad žiūrėčiau ir žiūrėčiau - Bravo! ♥
Geriu seną vyną, valgau sūrį su pelėsiais, važinėju mašina be stogo... O dar prie viso šio vargano gyvenimo vakar prisipirkau sraigių ir negailestingai sumečiau jas į puodą, o paskui tuo pačiu senu vynu nuplaudami ragavom. Labai skanu!
Jūrų gėrybės sraigės
Esu mačius ir girdėjus, kad Aukštaitijoj jas kibirais žmonės renka ir pardavinėja už kapeikas, kad tik nenaikintų sodo gėrybių. Iš giminių, palei Joniškėlį, ne kartą tėvai rinkosi jų ir vežėsi su mintim užveisti dvare, bet joms pas mus išgyventi buvo labai bjaurios sąlygos: vištos, kalakutai... Lakstydami pakampiais rasdavom vieną kitą susirangiusią kur ant šlaito ar namo kampo. Man jos taip egzotiškai atrodydavo, bet net minties nebuvo, kad jas galima valgyt...
Vynuoginės sraigės tikrai didelės
Jūrinės sraigės nuplautos
Vandenyje su žalumynais ir priekoniais
Taigi sraiges gaminau pirmąkart. Ieškodama receptų radau, kad reikia jas prieš gaminant sumest į miltus ir keturias dienas laikyt kol prisivalgo, išsivalo ir tada jau kažką su jomis galima veikt. Manosios panašu jau buvo nebegyvos, tai ir valgyt jau nebesugebėtų... Ir dar jūrinės sraigės, ne vynuoginės, tad pamaniau, kad jūros sūrumas viską padarė pats ir pradėjau ieškoti ką turiu šaldytuve, nes pritrūko kantrybės receptų paieškai...
Keletą kartų nuploviau sraiges. Užkaičiau puodą su vandeniu, į kurį įdėjau ką radau: saliero šakelę, česnako porą skiltelių, svogūną, prieskonių ir žolelių mišinio (pipirai, čiobrelio, rozmarino truputis), druskos - jaučiu tiktų viskas ką turit. Paviriau apie 15 min. Tada nupyliau vandenį ir aplaisčiau sviesto, citrinos sulčių ir sojos užpilu (užpilą ragaut reikia, kad nebūtų nei per sūru, nei per rūgštu). Viskas. Labiausiai gal su kokia baguette būtų tikę, bet neturėjom, tad valgėm su juoda duona. Šiek tiek dėčiau aštrumo daugiau - galbūt netgi čili, o šiaip tai per mažai sraigių buvo... buvo per skanu ;)
Tiktų užkandžiams (starteriui)
Vakarienei papuošti
Rusnei daugiausiai atiteko, nes sakėsi esanti labiausiai alkana. Paskui prisiminiau, kad turiu nuotrauką kaip išgelbėjau ne vienos gyvos vynuoginės sraigės likimą, kai mažutė Rusnytė bandė susigrūst jas į savo skrandį!
Šiandien galėsite paklausyti pamokančią istoriją apie šarkų dėkingumą, kurią labai vaizdingai ir įdomiai papasakojo draugas Edgaras. Galėsite ir savo vaikams leisti paklausyti, kaip prieš kažką nusprendžiant verta labai gerai pasvarstyti. Ne tik vaikai klausėsi įtempę ausis ir sukišę nosis į knygas, bet ir tėvai maloniai akimis sekė savo suklususius ir susidomėjusius mažylius.
Patarimų kaip vaikus privilioti arčiau knygų labai daug, tik kad jie labiau mėgsta klausytis tų pasakų, nei jas skaityti - faktas. Kaip atidaryti tas duris į knygų pasaulį? Versijų kokių tik nori, bet kaip atsirinkti sau tinkamiausias? Manau, kad reikia išbandyti visas, o tada žiūrėti. Ir kaip tik į mūsų rankas papuolė labai dailiais raštais nupintas kvietimas į "Pasakų naktį", kuris vyko pas Agnę ir Edgarą namuose.
Pasak Agnės: "Atrodo kaip bunkeris, kur žmonės nuo kažkokio laimingo sprogimo pasislėpę tupi sau, vaikų pilna, knygeles skaito :)" Pritariu: paslaptingi ir laimingi.
Ar teko kada būti pasakoje? Man teko, ir ne kartą. Tai yra toks jausmas kai kutena ten kažkur širdies kamputy džiugesys, ir žinai jog visa tai kaip pasakoj! Tikra pasaka! Vakar ėjome pas Sniego Karalienę. Vaikai sakė, kad aš būsiu karalienė (matyt nesulaukia savo gimtadienio) :) Taigi, Karalienė buvau aš, o mano vaikučiai pabiručiai lakstė po miškus kaip sniegą pirmą kartą regėdami.
Draugė Rūta kažkada facebooke rašė, kad "kai Tau sueina 31, supranti, kad neverta vytis traukinio, nes jau žinai, kad visuomet atvažiuos kitas ;)". Pagalvojau, kokia tikra tiesa!
Man 35-eri, ir geresnio gimtadienio tikėtis negalėjau. Kažkaip rodos ateis ta gimimo diena, prisės šalia ir niekur nenorėsiu eit iš namų, nes visi n-niolikti gimtadieniai jau su triukšmais atšokti, tai ką čia toliau ir švęsti?! Bet atsibudus ryte gamta pasitiko apšarmojusių medžių grožybėmis. Nauji metai - naujos jėgos, pamaniau! Ėjau gatve ir stebėjau visą šį stebuklą. Štai tokia ir privalo būti gimtadienio dovana žiemą gimusiems - baltas šerkšnas saulutėje - rodos kiek nedaug reikia ir jaučiausi tarsi visa tai būtų tik man vienai!
Malou parkas
Vakar diena tikrai prabėgo pasakiškai: į namus gėlės viena paskui kitą atėjo pačios, kava tiesiog maloniausiai kvietėsi į svečius, žiema su manim fotografavosi kiek tik mano širdis geidė... Vakarop nuspirgėjau pas kaimynę vazų pasiskolint susimerkt visam mano šventiniam gėlių asorti, ant stalo įsiprašė kepta antytė su tiramisiniu tortu, ir vynas tik praturtino visą šią šventinę vakarienę. O šiandien dar laukia pirtis su karštu baseinu! Argi tai ne pasaka!?
Ypatingai ačiū mamai ir tėčiui, kad suteikėte laimę patirti gyvenimą.
Broliui už tai, kad kaip toli jis būtų, puokštė atvyko kaip tik ką iš sodo :)
Ačiū visiems siuntusiems linkėjimus. Jūsų buvo tiek daug, kad asmeniškai ir nepavyko padėkoti, bet kiekvienas sveikinimas šildė tą gražią žiemos pasaką. Myliu visus ir kiekvieną atskirai :*
Pranešimai
