pirmadienis, balandžio 14, 2014

Vietovė-perlas Watermael Boitsfort



Tikriausiai neįmanoma tobulai ištyrinėti aplinkos, kurioje gyveni. Jau šešti metai Briusely, ir vis atrandi tokių vietų-perlų, kur norisi dar kartą sugrįžti. Viena tokių vietovių miestai-sodai, esantys savivaldybėje Watermael Boitsfort. Šie miestai-sodai tai - įgyvendinta utopija dvidešimto amžiaus pradžioje pirmiausia Anglijoje, o vėliau ir eilėje kitų Europos valstybių. Viena tokių Briuselyje. Pirmieji namai buvo pastatyti po Pirmojo pasaulinio karo. Tokios gyvenvietės suteikė galimybę naudotis miesto privilegijomis džiaugiantis gamtos artuma ir, kaip sakė vienas iš architektų Jean de Salle, jos sprendė ne tik apgyvendinimo problemą, bet ir pasiūlė socialinę alternatyvą, besiremiančią kolektyvine dvasia. Dalis šių namų yra socialiniai būstai, skirti mažas pajamas turintiems žmonėms, negalintiems įsigyti brangaus būsto, bet norintiems likti gyventi mieste. Čia įrengta ir visa kolektyvinė infrastruktūra (mokyklos, sporto aikštelės, ir kt...) Ši savivaldybė - žaliausia Briuselio mieste. Čia gyventi yra pliusų ir minusų. Pliusas, kad daug ir gražios gamtos. Minusas - gana sudėtinga viešojo transporto sistema, t.y. sunkus susisiekimas su miestu. Bet gal tai iš kitos pusės irgi pliusas.


Šie miestai-sodai yra gražūs visais metų laikais, bet japoniškų vyšnių žydėjimas Floreal ir Logis gatvelėms suteikia ypatingo žavesio. Pirmąkart Watermael Boitsfort sodus apžiūrėjau keliaudama su lietuvių keliautojų klubu. Dabar su draugais ir draugėm važiuojam ten smagiai pasivaikščioti, toli neišvykstant iš miesto. Tokie pasivaikščiojimai skirti šeimoms, taip pat architektūros ir istorijos mėgėjams, besidomintiems to krašto paveldu.

Atostogų metu planuoju aplankyti ir šalia esantį Tournay-Solvay parką, kuris buvo įkurtas 1980 metais. O čia nuoroda, kur duota žemėlapių, kuriais vaikščioti, norint pamatyti vienokius ar kitokius objektus.

Smagaus laiko!    Watermael Boitsfort galerija.

Pakelės žolės
Nameliai žaliomis langinėmis
Pasaka
Japoniškos vyšnios
Žiedlapių sniegas
Pasivaikščiojimai

sekmadienis, balandžio 06, 2014

Išsvajotoji Amerika

Ameriką aš norėjau pamatyti nuo jaunų dienų. Tai buvo mano svajonė. Aš žinojau, kad tikrai ten nuvyksiu. Ir kai basomis kojytėmis žarstant Virginia Beach paplūdimio smėlį mačiau beprotiškai šėlstantį jaunimą, o bangoms mušant vakarėjančio Atlanto vandenyno krantus iš didžiulių laivų griaudėjo nematyto grožio fejerverkai, aš supratau, kad tas laisvės jausmas - tai ir yra pasiekta svajonė. Taip aš pirmąkart atsidūriau išsvajotoje Amerikoje.




2000-ųjų vasarą dirbau daug, mačiau mažai, bet tikrai žinojau, kad ir vėl norėsiu čia sugrįžti. Ne vieną kartą ėjom pasitikti saulėtekio, nors supratom, kad saulėlydžiai daug daug gražesni. Būtų užtekę ir to vieno saulėtekio, bet po darbų nesugebėdavom laiku atsikelti... Dirbau per tris darbus ir to truputį buvo per daug. Jautėsi šioks toks išsekimas. Kartais nuo nuovargio užmigdavau tiesiog stovėdama darbo vietoje prie kasos aparato ir atidavinėdama grąžą. Gėda prisimint kaip vienas žmogus paklausė "ar tu miegi?"

antradienis, balandžio 01, 2014

iki ašarų...

Anthony Hopkins, žmogus pasirodo turintis daug talentų. Koncerto metu Vienoje André Rieu pristatė ir atliko prieš 50 metų aktoriaus Anthony Hopkins sukurtą valso melodiją. Ją sukūrė tuo metu, kai buvo dar labiau muzikas nei aktorius, tačiau visus tuos metus bijojo, gal labiau drovėjosi, išgirsti savo kūrinį. Progai pasitaikius paprašė André Rieu atlikti jo muziką. Kaip sako André, kad jis kiekvieną dieną sulaukia skambučių su prašymu atlikti kažkieno kūrinius, tačiau jo nuomone naujas Johann Strauss dar negimė. Pasižiūrėjęs gautus Anthony Hopkins lapelius su užrašytomis natomis jis išgirdo muziką, o Anthony pirmąkart išgirdo savo nuostabų valso kūrinį. André apibūdino šį valsą kaip įdomų, įspūdingą, jaudinantį, romantišką, filmui tinkantį kūrinį. Pasiklausykime ir kartu pasidžiaukime talentais. Kas pasakys, kad tai ne Johann Strauss!?

iki ašarų...  "And The Waltz Goes On"