Atbėga Rusnė verkdama pas mane.
- Kas atsitiko? - klausiu.
- Mantvydas į Kūčias tempia... - pasikukčiodama.

Praitų metų Rusnės mėgstamiausia daina - tinkanti artėjančioms Kūčioms.
Žiūrėsim ar dainuosim šiais metais ;)

Dvylika patiekalų,
be mėsos nebegaliu...

Savo draugams internacionalams pasakojant apie lietuviškų Kūčių papročius:
- Gaminsim 12 patiekalų vienam vakarui ir viskas be mėsos, ir pan.
- O tai ką valgyt!?! - choru.

Kai norisi padaryti kažką gero

Kai negali nepamatyti tų spindulėlių akyse atėjus laiškui iš Kalėdų krašto, pats imi tikėti stebuklais. Tai, kas priverčia mus būti geresniais yra meilė: perliptum per kalnus, perbristum per jūras, iki Šiaurės Ašigalio nusigautum, kad tik savo mažuosius palepintum, kad ir mažomis, bet prasmingomis dovanomis. Taip vieną dieną mūsų namus pasiekė Nykštuko Tuko laiškas, kuris taip skaniai buvo suskaitytas, kad net aš prisižadėjau sau nuveikti daug darbų. Ypatingai džiaugiuosi, kad šį kartą skaityti laišką galėjo jau pats Mantvydas, nes juk adresuota vaikams.

Laiškas iš Nykštuko Tuko

Vaya Con Dios - "Time flies". Pataikė mano skoniui šį vakarą. Įsijungiau. Klausiau. Dar ir dar kartą... Sena, girdėta, kažką mena, kažką labai labai gero, taip ir norisi šokt iki išsitaškymo. Mmmm... sukuosi po kambarį, kur ten galima šokt ant baro??? ATEINU!!!

Prancūzijos šiaurietiškas grožis

Visų šventųjų atostogos. Sakom: važiuojam kur nors, tik kur negalim apsispręsti... sunku, kai viskas ranka pasiekiama. Norėjom iki Barselonos važiuot, bet pagalvojom, kad nesam pasirengę su vaikais vykti 1400 km į vieną pusę, tad nutarėm imt šiek tiek mažiau - 650 km (į vieną pusę), ką vaikai visai padoriai išgyveno.

Pirmas mūsų taškas - gražus Prancūzijos slėnis - Les Andelys (Pandėlys lietuviškai būtų). Kaip ką tik išlipus iš autostrados, mus išgriovė iš kojų nauji vaizdiniai akims. Labai patiko. Mantvydas ir Rusnė nulaipiojo kiekvieną medį, nes šakos gana žemos ir nebaisu karstytis jomis. Ir būtinai dar reikėjo rasti savo keliuką (nesvarbu, kad ir per žolynus), nes tuo keliu, kuris jau išmintas, eina tik bailiai!

Pilis Château-Gaillard

Laipiojimas medžiais

Gyvenimiškos istorijos iš serijos 'patys darom juokingus'

Grįžęs kažkurią dieną namo mano brangusis pareiškė, kad įsigijau bačką nuo kurios galiu rėkauti. T.y. blog'ą. Tam tikra prasme - tiesa. Patinka, kad galiu sakyti ką noriu, kada noriu, ir niekam tai nerūpi :D

Kai supranti, kad Steve'u Jobs'u netapsi

Šiandien mano akis pasiekė ši iliustracija. Kur parašyta (išversiu): "Kai 1 žmogus miršta - verkia milijonai, kai miršta milijonai - niekas neverkia". Paprastai nemėgstu nagrinėti tokių temų, bet šis, kaip ir to buvo siekiama, palietė jausmus ;)

"Kai 1 žmogus miršta - verkia milijonai, kai miršta milijonai - niekas neverkia"
Visuomenė, kurioje gyvename yra supainiota.

Obuolių pasakos

'Na, gal jau užteks?' - vis girdisi...
'Ne ne, daugiau... daugiau aukso!' - taip mes rinkom obuolius sekmadienį.

Panašus obuolių vajus aprašytas pas Renatą. Čia ir nusižiūrėjau obuolių sodus, kurie tą nuostabų šeštadienį mus patraukė pas save pasisvečiuoti. Oras puikus - toks rudeniškai jaukus ir šiltas. Į gamtą.

Obuoliukas ir Gintariukas

Gyvenimiškos istorijos iš serijos 'patys darom juokingus'

Sulaukusi Kaune miesto autobuso įlipau ir sakau:
- Man bilietą vieną...
- Kokį? - vairuotojas klausia.

- O kokį galima rinktis? - nustebau...
- Na, su nuolaida ar be?

- Man su nuolaida aišku, jei jau galima rinktis :)
- O Jūs studentė ar pensininkė?

Su šiokia kompanija kažkada važiavom į zoologijos sodą,
bet ne gyvūnų parodyti, o miesto autobuso išbandyti ;)



Kiek verti dienpinigiai?

Man į rankas papuolė interviu 'Kada vaikus supažindinti su pinigais?'
Komentuoja 'Šeimos banko' iniciatorius Vytautas Šulcas.

Riba tarp mokslo, pareigų, darbo ir laisvalaikio malonumų - labai slidi.

Dabar Mantvydui jau prasideda mokslai apie centus, eurus ir pan., žodžiu pradeda rūpėti pinigai ;) Iki šiol jokio intereso jis neturėjo jiems, t.y. nesvarbu ar jis turėjo daug ar mažai, nesuprato jų vertės. Netgi sakyčiau 10 cnt. po centą jam atrodė daugiau nei 1 euro moneta. Žodžiu ne kokybė, bet kiekybė. Šiuo metu tokie pamąstymai pas Rusnytę, o Mantvydas pradeda jausti piniginį svorį.

Kažin ar gerai mokėti už darbus? Pavyzdžiui, kad ir žolės nupjovimą, kaip minėjo interviu, nes mano manymu čia tiesiog savitarpio pagalba, o ne darbas už kurį reikia savo vaikui mokėti. Kaip jūs manote? Vat jeigu žolę paprašo nupjauti kaimynas, tada jis privalo sumokėti už šią paslaugą jam, sakykim.

Grafiniai eksperimentai mokykloje

Kartas nuo karto mokykloje su vaikais užsiimam dailės darbeliais. Šį kartą nusprendėme kibti į grafikos menus. Juodai dengta plokštelė, kurią reikia išraižyti tam tinkamais peiliukais-plunksnelėm. Nežinau kaip čia tiksliai lietuviškai vadinasi ši technika, bet angliškai apie tai galima plačiau paskaityti čia - "Scratchboard Tutorial" . Visa esmė šių raižinių yra dengtas juodas plotas, kur panaudojant įvairius peiliukus, plunksneles, adatėles ir pan. (įrankius skirtus raižymui), išgaunamos norimos linijos, formos ir galutinis piešinys. Temą raižiniams pasirinkome "Miestas", susiedami ją su geometrinėmis formomis, kurias mokinukai studijuoja per matematiką. Miestas gali būti labai įvairus: nuo tikroviško iki fantastinio, kitų galaktikų ir pan. Kalbų tarp vaikų aišku buvo žymiai daugiau, nei jie sugeba perteikti viską pieštuku, bet svarbu sugalvoti pagrindinį vaizdą. Kaip pavyzdį atsinešiau savo pabraižytą miesto fragmentą:

Ramunės miestas vaikams suprantama kalba

Duona kasdieninė

Užsimaišiau duoną. Pirmas bandymas - Kūčioms, atsilaužti po gabalėlį prie bendro stalo sėdintiems namiškiams. Kūčioms tešlą dariau kietesnę, kad galima būtų ją minkyti ir formuoti rankomis, ir kol buvo šilta - labai skani, tačiau rytojaus dieną duona pavirto į akmenį, nebuvo įmanoma atsipjauti... bet tas aišku irgi buvo gerai, nes daviau vaikams pasismaginti, net mažoji Gintarė graužė išsijuosusi ir masažavo savo dygstančius dantukus. Užsimaišiau dar keliskart, bet nesėkmingai. Buvau nuleidusi rankas po ilgo nesėkmingo periodo vėl išsikepti duonos, bet laimei grįžau į teisingą kelią... Supratau kas buvo neatidirbta. Aš tešlą laikydavau per ilgai ir man jinai perrūgdavo, ir tada jau neiškildavo tiek, kiek reikia. Ir jei ne mano mama, kuri vėl sugundė imtis šių kepinių, tai tikriausiai jau ir nebūčiau iš naujo pradėjusi... Savo žygdarbius su pirmuoju duonos kepimu esu pasirašiusi čia: "Kalėdinių švenčių belaukiant" , o dabar bandysiu dar kartą parodyti sau ir kitiems kaip čia viskas gaunasi.

Kaip rašiau savo 'picasoj', kad iki šiol galvojau, kad išsikepti duoną yra ne mano jėgoms, nes sklido kalbos, kad reikia kažkokio 'raugo', pasidalinti tuo 'raugu' su draugais ir t.t... supratau, kad reikia turėti pažinčių tą 'raugą' iš kur nors gaut, o aš tokių draugų neturiu. Ėmiausi ieškoti informacijos. Ir paaiškėjo, kad tas 'raugas' yra ne kas kita kaip sumaišyti ruginius/kvietinius miltus teisinga proporcija su vandeniu ir laukt kol šita košė malošė surūgs (tai čia maždaug 2-3 dienos). Ta užmaišyta masė turi būti tirštos blynų/grietinės konsistencijos ir reikia ją laikyti šiltai, kad pradėtų rūgti. O dar geriau užpilti šiltu vandeniu, kad rūgimo nereiktų laukti parą ir daugiau laiko, arba įjungti orkaitę ant 50 laipsnių ir palaikyti, kad pašiltų, ir rūgimo mielės pradėtų daryti savo gerą darbą.

Kai tešla pradeda rūgti į stiklainį įsidėti kokius gerus 10 šaukštų (kas kiek nori) tos košės, kuri ir yra vadinamas 'raugas'. O kitąkart jau su tuo 'raugu' bus žymiai greitesnis darbas (nuo užmaišymo iki kepimo tešlai pakilti užtenka maždaug 6 val.)

Maišydama duoną vadovaujuosi šiuo receptu (maždaug):

500g ruginių miltų

500g kvietinių miltų

100g kvietinių sėlenų

180g cukraus

100g avižinių kruopų

2 a.š. druskos

1 l šilto vandens

0,5 l raugo

100 g saulėgrąžų

100g linų sėmenų

2 saujelės kmynų

Saulėgrąžas, sėmenis, nuplikyti, po to nuplauti šaltu vandeniu. Į dubenį sudėti visus kitus produktus. Juos užpilti šiltu vandeniu, sudėti raugą ir gerai išmaišyti 10-15 min. 0,5 l tešlos atudėtu į atskirą indą. Likusią tešlą sudėti į skardą išteptą aliejumi. Laikyti kambario temperatūroje 6h. Po to skardą  į pečių, o raugą į šaldytuvą. Galima laikyti 2 sav. Duoną kepti 200 laipsnių temperatūroje 65 min ir dar 15 min 180 laipsnių temperatūroje. Iškepus atvėsinti skardoje.

'Raugas' atrodo taip. Laikas ruoštis kepimui

Vejuosi aš vėją

"Aš minu į priekį ir dainas dainuoju
Pro ausis vėjelis švilpia tyliai tyliai..."

Ostapenko man vėl - Dievas. Vyras ne mano skonio, ir gal ne ką gilindavausi klausydama šios dainos teksto, bet bendras vaizdas man patiko ir anksčiau. Pradėjau važinėt dviračiu. Už dviratuką dėkinga Akvilei. Jie jų turi daug. Juokauju, kad nenusidriektų eilės norinčių... Neapsakomas jausmas. Tai štai ir atradau kažką bendro su Eugenijum. Vistiek artimos sielos, pagalvojau.

"Bet aš važiuoju, minu į priekį, greičiau ir greičiau...." - fantastiški žodžiai, nė pats nežinau.

Dviračiu važinėju į prancūzų kursus, tai važiuojant tik ir skamba galvoje "J'adore fair du velo!"

Bobų vasara, fantastiškas oras, šilta, lenkiu mašinų spūstis su vėjeliu, į kairę, į dešinę ir vėl tolyn... praktiškai galėčiau miegot su dviračiu (ne su Eugenijumi).

Foto iš Belgijos keliautojų klubo išvykos po Damme apylinkes

Vaikų kalbos raida ir sugebėjimai

Sutikom dalyvauti projekte apie kalbos raidą nuo kūdikystės. Iš pradžių galvojau ką reiks rašyti pačioj pradžioj, gi kol kalba prasidės tai nutekės ne vienas mėnuo... bet paskui supratau, kad kūdikis jau šneka, tik ne garsais, o verksmais. Jis pasikviečia mus kai jam mūsų reikia guguodamas, šnarėdamas, o jei taip nepavyksta -verkšlendamas... o jei tai nepadeda, imasi kraštutinės priemonės – klykdamas... juk visiems pritrūksta kantrybės kai norisi būti išgirstam ;)

Seksime Gintarės kalbos raidą, bandysim tobulėti ir šnekėti.

Gintarė gimė 2010 liepos 12 d.

Mažytės kojytės ir didelis pasaulis

Mano šeima

Daug rašysiu apie savo vaikus, nes ir turime jų nemažai. Tris. Visi buvo detaliai suplanuoti: Mantvydas, Rusnė, Gintarė.

Mantvydas, Gintarė, Rusnė

Visi nuo kažko pradeda. Aš pradėsiu nuo to, kad jaučiu kaip atrandu ramybę. Blaškiausi nesurasdama vietos kur ir kaip tą blog'ą įkurdinti. Visi moka, gali, o aš neprisiruošiu. Neramu. Peržiūrėjau milijoną variantų, skaitau ne vieną mano manymu tobulą blogą, kur mintys liejasi viena po kitos, o aš sėdžiu ir nieko nedarau. Neramu. Na, galų gale pagalvojau, kad reikia suimti save į rankas ir nors kažką paskrebint, gi galiu! Tik pradėti reikia.

Visų pirma pavadinimas. Reikia rašyt, o aš neapsisprendžiu kaip jį noriu vadint. Čia panašiai kaip ir su vaiko vardu... rodosi visi gražūs, bet kai savo vaikui renki, nei vienas netinka. Bet ir laukt negalima ilgai (čia kai aplanko nerimo jausmas, kad pavadinimą užgrobs kas kitas).... imu "Inkliuzai" - visa kas sustingsta laike. O kitaip - gražios akimirkos.

Norėčiau rašyti apie gražius dalykus: kas mane žavi, kas palieka įspūdį, kas tą akimirką užfiksuota. Mėgstu fotografuoti, kurti, o čia erdvė improvizuoti raštu, žinoma su vaizdinėmis priemonėmis.