Kino pavasario premjera!

Kurį laiką vis Mantvydas prašinėdavo sukurti filmuką. Nežinau iš kur jis tą idėją pasiėmė, bet man jinai labai patiko! Susitarėm, kad iš pradžių sugalvos scenarijų apie ką bus filmukas, o tada jau imsimės darbo. Prikritęs vis kažką konstravo iš lego. Susikonstravo laiptus, dar kažką, kol pradėjo ryškėti mintis. Galiausiai, su tėčio pagalba, gimė pirmasis Mantvydo trumpametražis filmukas "Nepaspruksi!"

Kaip šaunūs policininkai sulaikė piktąjį plėšiką Kerėplą Sriubaudą.

Manau, kad su laiku filmukai ilgės ir tik gerės! :)

Pirmoji Medicininė Pagalba artėjant vasaros sezonui

Tuoj mano blogas pradės panašėti į juodosios kronikos užrašus. Bet pasiteisinimui pasakysiu, kad aš tų blogų žinių vengiu, bet jos ant tiek visus paliečia, kad nori nenori tu jas girdi. Ir tai matyt įtakoja net sapnus. Šiąnakt sapnavau, kad nutrenkė mūsų Gintarę elektros srovė. Vaikščiojom kažkokiose statybose, ir matau kaip jinai lenkiasi link nutiesto prailgintuvo rozetės. Sapnuose veiksmas truputį vyksta lėčiau, bet gana greitai, kad tavo sunkios kojos neštų tave taip kaip tu norėtum... Bėgu, bet vienas žingsnis ir ją čiumpu pagautą srovės... laikau už pažastų leisgyvę, retkarčiais atgaudama sąmonę Gintarė atmerkia akis ir vėl galva nusvyra atgal... bėgom nešu ją žemyn laiptais šaukdama "Nierka, ką daryt???" Jaučiu kaip ją prarandu. Man silpna. Atsibundu, ir kas retai būna, negaliu užmigti - vis suku galvą ką reiktų daryti, kad lemiamu momentu nebėgčiau savo kūdikio pasiėmus šaukdama 'ką daryti?' Užmigau, kai sugalvojau, kad greičiausiai reiktų daryti širdies masažą ir skambint 112.

Pirmoji ir svarbiausia taisyklė - nepamiršti skambinti 112.

Manau, kad tai vienas protingiausių sprendimų - Emergency telefono numeris ES, nes ištiktam streso žmogui sunku prisimint kuris 01 ar 02 (ar 03) yra tas kurio tau reikia. 112 išmokykit ir savo vaikus.

Šį įrašą dar paskatino parašyti ir tai, kad šiandien viena pažįstama moteris pasakojo kaip prieš porą dienų vos nepaskendo jos 4-etė dukra namuose esančiame baseinėlyje ir tai įvyko per keletą minučių, kol mama nusisuko kažko paduoti dukrai. Skęsdama dukra nesukėlė jokio triukšmo, jinai ramiai sėdėjo dugne. Mamos instinkto dėka jinai greit buvo ištraukta ir viskas baigėsi laimingai, bet mama tą naktį nebemiegojo. Artėjant vasaros ir maudynių sezonui moteris dalinasi straipsniu "Drowning Doesn’t Look Like Drowning" , kur pagrindinė mintis, kad skendimas neatrodo taip kaip jis pavaizduotas kino filmuose. Žmonės dažniausiai vedini išgyvenimo instinktų skęsta tyliai (pvz. rankas dažniausiai nuleidžia žemyn, kad pasistūmėtų nors kiek daugiau įkvėpt oro, o ne mosikuoja rankomis, šaukia ir pan.). Kaip rašoma: iš 750 skęstančių vaikų maždaug 375 nuskęsta per 23 m nuo tėvų ar kitų suaugusių. 10 proc. atvejų vaikai yra stebimi suaugusiųjų, bet jie net nesupranta, kad vaikas skęsta. Viena iš geriausių straipsnio minčių: And parents – children playing in the water make noise. When they get quiet, you get to them and find out why. Vaikai žaisdami vandenyje kelia triukšmą! Jei nors sekundei sukėlė įtarimą - patikrink!

Vaikai žaisdami vandeny kelia triukšmą

Kai šluota atsisuka antru galu

Toks amžiaus tarpsnis, kad gali pasakyti dešimt kartų, bet tuo nepatikės tol, kol tai neįvyks. Taip vakar porai valandų tapau mama su trim vaikais be gyvenamo ploto, nes Rusniukas sugebėjo į lifto šachtą įmesti mūsų buto, ir viso gyvenimo, raktus. Visad sakydavau: atsargiai, gali įkristi raktai... Pagaliau pavyko. Labiausiai nuliūdo Mantvydas, nes labiausiai suprato situaciją. Rusnė bandė sakyti, kad ji net neprašė šį kartą TŲ raktų, ir tai buvo tiesa, nes aš pati maišais, vežimais ir dar Gintare apsikrovus ėjau neturėdama rankos kuom atrakint duris... o Gintarė buvo visiškai laiminga, nes jai nesvarbu: pamiegojus, geros nuotaikos, o ir šiaip yra jau du labai liūdintys prieteliai šalia.

Turėjau mašiną, turėjau garažo raktą, tik nežinojau ką daryti toliau. Garaže gi nelauksim kol tėtis grįš iš susitikimo (o tik ką išleidom jį prie metro link centro). Norėjau paskambinti, bet telefono sąskaita irgi tobulai pasibaigus (kaip tik dabar!). Ot kaip valdo mus technologijos, beviltiška - kai reikia, nėra. Galvojau gal paskambint 112 ir sakyt: help, neturim ką veikt, padėkit, sugalvokit, užimkit! Bet palikom šias tarnybas rimtesniems atvejams. Vakarą paįvairinom kaimynams Jūratei su Dangiu. Gavom sriubos, arbatos, sušildė ir aprengė. Telefono sąskaita pasipildė, gyvenimas vėl įgavo spalvų. Grįžus tėčiui parsiradom namo ir mes!

Liūdna, kaip lietinga diena

Nors šviečia saulė lauke, pavasaris, tačiau kai kuriems per ašaras kelio nesimato...

Vakar rytą perskaičiau kraupią žinią apie belgų vaikus vykusius iš slidinėjimo atostogų. Išlydi į linksmybes, o grįžta juodo kaspino diena tavo vaikas... baisu, kaip nežinia ką... beprasmiška. Neduokdiev, kaip sakoma - ir priešui nelinkėtum. Čia turi, čia jau nebeturi... baigiu daugtaškiu, nes nemoku viso jausmo išsakyti iki galo. Apkabinu savuosius ir apsvaigstu iš laimės. Sustok akimirka žavinga, pagalvoju. Liūdna, jei kitaip...

Naktinis Briuselio gyvenimas ir 'face control'as'

Hmm... po vieno vakaro supranti, kad tokie pasakymai 'vakarėliai kam per 30-imt' yra taikomi jau ir TAU.

Viskas prasidėjo taip. Per prancūzų kursus diskutavom koks tas naktinis Briuselio gyvenimas? Nelabai ką turėjau atsakyti, nes jau senokai naktimis šiltai miegu. Na, nebent vienkartiniai apsilankymai su svečiais alaus taurei kokiame įdomesniame ar įžymesniame miesto bare. Ir namučio. Žodžiu, kai kurie draugai užsieniečiai labai gyrė naktinį Briuselio gyvenimą, o aš jau kaip ir patylėjau. Mano naktinis miesto gyvenimas baigdavosi maždaug ties vidurnakčiu, geriausiu atveju.

Muziejų nakties karštinė "Museum night fever" - puiki proga pamatyti kaip briuseliečiai gyvena naktį.  Briusely gyvenam jau keturi metai, bet niekad anksčiau nesu tiksliai pasidomėjus kas čia per renginys, o šiais metais info pasiekė laiku ir vietoj, todėl su merginomis Jūrate, Sigita ir Yulia išėjom pasikultūrinti.

Įsigijom bilietus už 12 eur., ir atstovėjusios ilgiausią eilę įėjom į Instrumentų muziejų. Lankiausi čia pirmąkart, bet tiesą sakant kitais metais čia neisiu, nes gyva muzika pasirodė neįdomi, vietos mažoka, o žmonių daugoka. Šiaip, kaip muziejus, gana įdomus turėtų būti muzikos žinovams ir mylėtojams. Daug įvairių instrumentų, galima pasiklausyti kaip kuris skamba ir pan., žodžiu - įdomu, nors man visgi didžiausias muziejaus grožis - jo išorinis fasadas ir terasa, nuo kurios matosi dalis Briuselio panoramos. Ir šio restorano kainos pasirodė visiškai normalios, nes buvau girdėjus, kad kosminės...

Paskui nuėjom į BELvue muziejų, kur parodyta ir aprašyta visa istorija susijusi su karališkaisiais rūmais. Bet kadangi čia muziejaus programa kaip tik buvo pasibaigusi, o skaitymams ir gilinimuisi į istoriją nebuvom nusiteikusios, tai ilgai neužsilaikėme ir nužingsniavome į netolimais esantį BOZAR Expo. Truputį gėda, kad aš čia lankiausi pirmąkart... bet ir džiaugiuosi, kad tokia proga apžiūrėjom bent dvi ten vykstančias parodas, iš kurių Cy Twombly fotografijos paroda visiškai nuvylė, o Retrospective PER KIRKEBY - labai patiko. Ir muzika man čia buvo prie širdies, todėl kitąmet užsuksiu manau vėl.

Cy Twombly - gražiausia jo parodos fotografija

Retrospective PER KIRKEBY