Pavasariui išsibėgėjus nusprendėme išbandyti dviračių trąsas. Planas pavyko tik iš dalies. Pradėjome dideliais užmojais - pirmyn atgal 40 km, bet po pirmo kilometro supratome, kad persitempti nereikia ir apsiribojome mažesniais atstumais. Nusprendėme labiau pastudijuoti netoli esančias apylinkes ir pasivažinėti po Medicinos universiteto miestelį, kur jau rodėsi kelio galo nematyti, tačiau tuneliukais ir tiltukais galų gale radome išėjimą ir šiaip ne taip pavyko iš ten pasprukti.
Nuostabus saulėtas oras traukia į gamtą ne vieną savaitgalio iškylautoją. Kas pėsčiomis, kas dviračiais, kas gyvūnus pasivaikščioti išvedę. Smagu susitikus persimesti šypsniu, gamta suvienija mus visus. Smalsu pravažiuoti žinomu rajonu, bet kiek dar čia neatrastų kampelių... Labai didelį ir gerai sužymėtą dviračių kelių pasirinkimą rasite šiame žemėlapyje, tačiau čia tik Olandiškoji dalis.
Tik ką grįžom iš Maroko. Skridome iš Briuselio Zaventemo oro uosto su Royal Air Maroc kompanija. Vaikams buvo naujiena maitinimas skrydžio metu. Su tokia pramoga dar nėra tekę jiems susidurti. Negalėjo patikėti, kad gaus valgyti nemokamai! Visa veikla taip išblaško, kad tos 3 valandos pralekia greitai. Bilietus pirkome vasario mėnesį, dar prieš visus teroristinius išpuolius. Spauda gąsdino eilėmis prie Zaventemo oro uosto, tačiau džiaugsmui tai nepasitvirtino - viską praėjome lengvai ir be didelių kliūčių. Tačiau Briuselio gyvenimas pasikeitė 180 laipsnių kampu. Visi visus akylai stebi, o ypač nepavydėtina būti musulmonu svečiu, kurį visi žvilgsniu skanuoja dvigubai.
Maroke gyvenome pilnas keturias dienas: 1 diena: Rabat 2 diena: Casablanca 3 diena: Salé ir paplūdimiai 4 diena: Rabat zoologijos sodas
Apie Rabatą daug nebuvome girdėję, paskui tik įsitikinome, kad tai mažiau mylimas turistų miestas. Tikriausiai dėl to visi prekeiviai čia neišpuikę, kainos neužkeltos, mielai atsako klausiami, draugiškai pamoja ranka kviesdami užeiti. Didelė dalis marokiečių supranta prancūziškai. Ši kalba dėstoma mokyklose kaip pagrindinė užsienio kalba, o užrašai pakartotinai užrašyti prancūziškai, todėl daugeliu atvejų susikalbėti nebuvo didelių problemų.
Europa sutinka Afrikos žemyną!
Iš viešbučio mums užsakė 'didelį taxi' (tokie čia brangesni ir neįsijungia skaitliuko, galioja susitarimas). Taxi mums kainavo 20 eur į vieną pusę. Kaina nemaža, bet atsibeldus naktį į kitą žemyną visai nesinori ieškoti nuotykių. Maroke pilna yra mažųjų taxi, kurie talpina tik tris žmones, ir kiek girdėjom, yra labai pigūs, bet mes jų neišbandėme dėl paprastos priežasties - mūsų daugiau nei trys.
Viešbutį Riad El Maati susiradome Rabato senamiesčio širdyje - Medinoje (taip vadinamame senamiestyje). Tai buvo tarsi oazė po viso gatvės triukšmo ir amžino turgaus. Senamiesčio gatvėje nerasi medelio, o kiekviename kieme puikuojasi bananai ir palmės. Skanūs pusryčiai, malonus ir paslaugus personalas, įdomus ir autentiškai įrengtas interjeras - sukėlė pagarbą šiems namams.
Riad El Maati viesbutis
Vakare grįžus visad pasiūlydavo mėtų arbatos, parekomenduodavo kaip kur geriau nuvažiuoti. Turėjome planą nuvykti iki Feso miesto, kiek skaitėme, kad tai kultūrinė, dvasinė ir meninė Maroko sostinė. O jo medina – viena seniausių islamo pasaulyje, ir kad ne vienas pasiklysta jos 9 000 gatvelių labirintuose. Nuo Rabato jis nutolęs 200 km. Mašinos neturėjome, o traukiniu ilga melodija važiuoti, todėl pasilikome jį kitam kartui, nusprendę daugiau laiko skirti Rabatui ir Kasablankai.
Grįžusi iš šios kelionės visiems nepaliaudama pasakojau, kad tai labai graži kelionė ir tikrai verta dėmesio. O ypač jei dar neteko važiuoti šiuo Elzaso vyno keliu. Įsigijome žinoma ir vyno, bet didžiausias kelionės grožis - rytinėje Prancūzijoje esantys maži miesteliai , einantys palei Reino upę. Vynuogynais nusagstytos apylinkių panoramos, rudens spalvose paskendę kalnai ir pakalnės.
Visos kelionės metu žavėjausi visur išvešėjusiais ir tvarkingai surikiuotais vynuogynais. Ir klausiau savęs: ar juos žmonės čia tvarko, ar mašinos? Jei žmonės - tai kiek jų čia dirba? Kada tokius laukus apeiti? Šaknys, kamienas, dvi šakelės - viena į kairę, kita į dešinę - tvarkingai pritvirtintos prie rąstelių. Ir taip eilė po eilės, laukas po lauko, kalnais, šlaitais kruopščiai suraišiota. Ir tas geltonumas rudens, ir tas rūkas užslinkęs, dar karts nuo karto bažnyčios bokštas išnyrantis miestelio fone... so nice! Neapsakomas saldumas. Neapsakomas grožis.
Didelė šalis ta Prancūzija. Kiekvienas regionas savotiškas, ir visi labai jaukūs. Kai važiuosite parsivežti vyno iš Elzaso, primygtinai rekomenduoju važiuoti miesteliais pažymėtais vyno kelio ženklais. Vyno daryklų yra labai daug, reikia tik išsirinkti į kurią užsuksite. Beveik visi vynai balti, priklausomai nuo čia auginamų vynuogių rūšių. Elzaso vynai ypatingi savo vaisiniu aromatu. Užsukom į vieną vyndarių fabrikėlį, kur stebėjome kaip supilstomas vynas pardavimui. Naujai atrasta vyno rūšis sunkiai ištariamu pavadinimu - Gewurztraminer. Nusprendėme, kad visai gera mintis būtų lankyti vyndarius dviračiais, nes atstumai tarp miestelių tikrai labai nedideli, o mėgautis gražiu oru vėjeliui šlamant - pats tas. Miesteliukai tikrai romantiškai gražūs ir jaukūs, bet tik žingsnis į šoną ir jau žiūrėk visai kitas vaizdas, tos romantikos smarkiai mažiau. Todėl rekomenduoju nemesti takelio dėl greitkelio. Taip pat vertėtų užsukti į Colmar miestą - Elzaso vynų sostinę, kuriame rasite XIII a. Dominikonų bažnyčią, „Mažąją Veneciją“, Pfisterio namą, akmeninį „Galvų namą“ ir t.t.
Colmar - La Petite Venice - Mažoji Venecija
Dar verta paminėti, kad nakvynės šiame vyno kelyje pasirodė gana nepigios... Mes mokėjom apie 100-120 eur už naktį. Vienam viešbuty kurį užsibukinom - paskutinės minutės pasiūlymu sužavėti - trūko (kaip vaikai pastebėjo) tik tarnų, o visa kita labai karališka ir komfortabilu. Tačiau keturių asmenų šeimoms buvo žymiai palankesnių pasiūlymų, t.y. bent jau apie 80 eur. Taigi, ši kelionė nuostabi ir gana nepigi. Tikriausiai keliaujant vasaros metu būtų galima dairytis į kempingus, tačiau spalio pabaiga jau ne tas sezonas stovyklauti. Buvo žadėti +17C, tik apsiribojo gamta ties + 8C, na bet netgi trečią dieną užėjęs rūkas įnešė kelionei paslaptingumo ir intrigos.
Šios kelionės metu fiksuoju tris didžiausią įspūdį palikusius dalykus:
1. Maisons des Rochers de Graufthal: Šiame namelyje, kuris randasi mažame Prancūzijos miestelyje Eschbourg, gyveno trys šeimos. Namas yra įrengtas kalno šlaituose esančiose ertmėse. Tik viena tų šeimų turėjo elektrą. Šildymas malkomis. Vandens name nebuvo, reikėdavo atsinešti iš šaltinio.
Galiausiai šiame name liko gyventi dvi babytės Madeleine ir Catherine, kurios čia pabaigė savo ilgus ir gražius gyvenimus. Vėliau buvo įkurtas muziejus. Muziejus nedidukas, bet gana įspūdingas. Plius visai čia pat, tame pačiame kalne, buvo ir degtukų fabrikas.
2. Beždžionių kalnas. Kas galėtų įsivaizduoti, kad vidury Europos yra didžiulis kalnas pilnas beždžionių? Gyvų, laisvai lakstančių, netgi leidžiama prie jų prieiti ir pamaitinti popkornais, paliesti jų pirštukus! O vaikams koks smagumas pabendrauti su gyvūnėliais. Nerealu...
3. Elzaso buities muziejus "Ecomusée d'Alsace" buvo mūsų kelionės piečiausias taškas, o paskui jau pradėjome grįžinėti namų link. Kai atvykome į muziejų jau buvo rudens pavakarys. Paaiškėjo, kad ekskursijai normaliai reikia 4 val., o už valandos bus tamsu... Bilietus mums pardavė už pusę kainos. Iš vienos pusės pasisekė - įėjom beveik už dyką, o iš kitos pusės - neilgai džiaugėmės vaizdiniais, nes pradėjo nenumaldomai artintis tamsa. Ir didžiausią jaudulį patyrėm kai nesugebėjom kurį laiką rasti išėjimo iš muziejaus link mūsų mašinos :)
Muziejus paliko labai gerą įspūdį. Dienos metu daugelyje iš ten esamų namelių ir dirbtuvių vyksta įvairūs žaidimai ir vaidinimai. Pvz. viename gyvena šeima, ateini pas juos į svečius, sėdi už stalo. Kitur užsuki pasižiūrėti kaip kalviai darbuojasi ar kaip puodžius puodus lipdo, o paskui stebime kaip kirpėjas peiliu skuta barzdą kažkuriam neatsargiam turistui. Jau net norėjau sakyti Belgijos keliautojų klubui, kad verta čia planuotis ekskursiją visai dienai, tačiau visai nemažai kilometrų gaunasi nuo Briuselio (540 km)... bet vis tiek verta!
Šiandien - diena, kai pasaulį išvydo mano ir Nerijaus pirmasis žaidimas Androidui "Tasty frogs". Mintis paprasta ir aiški - lavinti reakciją ir sugebėjimą išskirti daiktus erdvėje. Padarėm apšilimą, nepamiršom tempimo pratimų, truputis jogos, vėliau meditacijos ir štai kūnas atsigavo - viskas kuo puikiausiai veikia! Susipažinom su žaidimų kūrimo technologijomis, t.y. teko pastudijuoti daugelį dalykų kaip viena ar kita įgyvendinti, bet viskas gana nesunkiai yra padaroma. Reikia laiko, noro, idėjų, žinių, šiek tiek sugebėjimų ir dar daug daug dalykų, kurie arba ateina, arba ne - keep going!
Žaidimas "Tasty frogs" - nuo 1 metuko iki 100 metų!!!
Pas mus į svečius užsuka kartais Pūkis - žaismingas jaunuolis, kuris nepraleidžia progos užbėgti į mūsų virtuvę, pasivaišinti pienu, užsiropšti į glėbį ir leistis glostomam kol jam tai pabosta. Tuomet dar pašokinėja apie kėdes, pasigalanda nagus į mūsų kilimą, bando dantukais ir nagiukais žaismingai sukąsti koją ar ranką. Prižiūrėtas, prikvėpintas - katinas, kuris mėgsta vaikščioti kur nori. Mus linksmindamas pievelėje gaudo uodus ir muses, o tuomet ateina prie durų ir prašosi priglaudžiamas. O mums toks gyvūnas tikras džiaugsmas, geriau net nei žuvytės - nereikalauja daug priežiūros, o pasidžiaugti galime į valias!
Jei norite su vaikais įdomiai praleisti laiką, tai vienas geriausių Briuselio muziejų - Gamtos mokslų (Museum of Natural Sciences). Rimtai. Beveik viską galima liesti, klausyti, suprasti ir pajausti. Įvairių iliustracijų ir eksponatų dėka bus lengviau paaiškinti evoliucijos teorijas. Kokių trijų valandų kaip nebūta! Laikas tiesiog sprogsta. Ir labai skoningai viskas įrengta: didelės erdvės, nesugrūsta, suklasifikuota viskas labai paprastai. Atskirtos mokslinės zonos nuo žaidimų zonų, ir viskas su mintim kuo aiškiau pateikti žiūrovui. Prie daugelio eksponatų yra garso įrašai, galima paklausyti istorijos pamokėlių. Tai muziejus, į kurį galima eiti daug daug daug kartų.
Svečiuose pas protėvius
Žiedadulkės, sporos ir kitokie dalykai
Dinozaurų salė. Sunku patikėti kokie jie buvo dideli... Žolėdžiai galėjo gyventi dar milijonus metų, bet neslėpsiu, kad džiugina Tiranozaurų išnykimas... nenorėčiau rinkdama žemuoges, ar grybus, miške sutikti tokių... brrr... kita vertus drambliai irgi įspūdingo dydžio ir rodos taikūs žolėdžiai žemės gyventojai, bet sakykim tie, kurie nuo mažens auga ne bendruomenėse, o pavieniai blaškosi po pasaulį, ir negauna gero pavyzdžio iš tėvų bei kitų giminiečių, puola žmones ir kitas nesąmones daro. Kita vertus su žmonėm tas pats. Ir kuo mažesnis kartais tuo aršesnis, tai gal visgi ne dydyje esmė slypi...
Dinozaurai
Kai kurios ekspozicijos laikas nuo laiko keičiamos. Šiuo metu viena iš įdomesnių laikinų ekspozicijų ugnies įskėlimas. Tai supažindinimas su kasdieniu mūsų protėvių gyvenimu. Galima kiekvienam norinčiam sudalyvauti. Apie tai video. Ir dar buvo kelios ekspozicijos, bet dėl laiko stokos nepriėjom pasižiūrėti, tad teks grįžti...
Pvz. ši foto, kur mokino vaiką kaip senovėj buvo siūnami rūbai?!
Dar kelios foto iš priešistorinių iškasenų ir kaulinių radinių, ir kelios muziejaus salių akimirkos. Beje, kiekvieną pirmą mėnesio trečiadienį nuo 13 val. muziejus būna nemokamai (kaip ir daugelis Briuselio muziejų), tik nepatariama eiti per vaikų atostogas, nes ooooooi (!) kiek būna žmonių, net man per daug ;)
Banginio griaučiai
Paukšteliai
Kas kur gyvena?
Gamta - visų namai
Augalų pasaulis
Neskubantiems - geras laikas Briuselio gamtos mokslų muziejuje gyvai:
Montaže skamba nuostabiai graži grupės Arbata daina "Nuo durų prie durų".
Geriu seną vyną, valgau sūrį su pelėsiais, važinėju mašina be stogo... O dar prie viso šio vargano gyvenimo vakar prisipirkau sraigių ir negailestingai sumečiau jas į puodą, o paskui tuo pačiu senu vynu nuplaudami ragavom. Labai skanu!
Jūrų gėrybės sraigės
Esu mačius ir girdėjus, kad Aukštaitijoj jas kibirais žmonės renka ir pardavinėja už kapeikas, kad tik nenaikintų sodo gėrybių. Iš giminių, palei Joniškėlį, ne kartą tėvai rinkosi jų ir vežėsi su mintim užveisti dvare, bet joms pas mus išgyventi buvo labai bjaurios sąlygos: vištos, kalakutai... Lakstydami pakampiais rasdavom vieną kitą susirangiusią kur ant šlaito ar namo kampo. Man jos taip egzotiškai atrodydavo, bet net minties nebuvo, kad jas galima valgyt...
Vynuoginės sraigės tikrai didelės
Jūrinės sraigės nuplautos
Vandenyje su žalumynais ir priekoniais
Taigi sraiges gaminau pirmąkart. Ieškodama receptų radau, kad reikia jas prieš gaminant sumest į miltus ir keturias dienas laikyt kol prisivalgo, išsivalo ir tada jau kažką su jomis galima veikt. Manosios panašu jau buvo nebegyvos, tai ir valgyt jau nebesugebėtų... Ir dar jūrinės sraigės, ne vynuoginės, tad pamaniau, kad jūros sūrumas viską padarė pats ir pradėjau ieškoti ką turiu šaldytuve, nes pritrūko kantrybės receptų paieškai...
Keletą kartų nuploviau sraiges. Užkaičiau puodą su vandeniu, į kurį įdėjau ką radau: saliero šakelę, česnako porą skiltelių, svogūną, prieskonių ir žolelių mišinio (pipirai, čiobrelio, rozmarino truputis), druskos - jaučiu tiktų viskas ką turit. Paviriau apie 15 min. Tada nupyliau vandenį ir aplaisčiau sviesto, citrinos sulčių ir sojos užpilu (užpilą ragaut reikia, kad nebūtų nei per sūru, nei per rūgštu). Viskas. Labiausiai gal su kokia baguette būtų tikę, bet neturėjom, tad valgėm su juoda duona. Šiek tiek dėčiau aštrumo daugiau - galbūt netgi čili, o šiaip tai per mažai sraigių buvo... buvo per skanu ;)
Tiktų užkandžiams (starteriui)
Vakarienei papuošti
Rusnei daugiausiai atiteko, nes sakėsi esanti labiausiai alkana. Paskui prisiminiau, kad turiu nuotrauką kaip išgelbėjau ne vienos gyvos vynuoginės sraigės likimą, kai mažutė Rusnytė bandė susigrūst jas į savo skrandį!
Pirmąkart sudalyvavom kačių parodoje. Tiesą sakant tikėjausi artimesnio kontakto su tais plaukuotaisiais, bet ką ten... katinas juk irgi žmogus, reikia gerbti jo asmeninę erdvę. Kaip ten bebūtų jų buvo nemažai ir tokie gražūs... Čia kalbu apie tuos, kuriuos pavyko apžiūrėti, nes daugelis buvo susisukę į kamuoliukus, sulindę į kokius mylimų šeimininkų parūpintus kailinukus, narvelius, namelius ir pan., tik tie kurie tam tikru momentu turėjo atsirasti ant komisijos stalo ir būti įvertinti medaliu, taure ar diplomu buvo negailestingai pustomi visokiom grožio priemonėmis (pudromis, šukomis, visokiais kailių purikliais ir pan...) ir fotografuojami. Tikriausiai neturėčiau tiek laiko, kurį galėčiau skirti katinui, nusprendžiau, bet į kitų išpustytus katinus net seilė varvėjo kaip miela buvo pasižvalgyti.
Galiausiai šiame name liko gyventi dvi babytės Madeleine ir Catherine, kurios čia pabaigė savo ilgus ir gražius gyvenimus. Vėliau buvo įkurtas muziejus. Muziejus nedidukas, bet gana įspūdingas. Plius visai čia pat, tame pačiame kalne, buvo ir degtukų fabrikas.
Pranešimai
