Kai vaikams nuobodu - jie sugalvoja ką veikti

Neseniai skaičiau straipsnį, kur rekomenduojama palikti kartais vaikams laisvo laiko, kad jie patys galėtų užsiimti kūryba, t.y. susigalvoti patys kuom užsiimti. Toks laikas suteikia vaikams galimybę tyrinėti savo vidinį ir išorinį pasaulius, kurie ir yra kūrybiškumo pradžia. Jie mokosi bendrauti su savimi ir tikru pasauliu (ne tik kompiuteriniu), įsivaizduoti, išradinėti ir kurti. Tai skatina smegenų veiklą, motorinius įgūdžius, suvokimo gebėjimus. Vaikai taip pat turi būti fiziškai aktyvūs. Jų kūnai yra skirti judėti, ir jei jie juda - paprastai jie būna geros nuotaikos!

Taip ir padarėm.

Tyrimai rodo, kad vaikai, kurie reguliariai naudojasi elektronika yra labiau linkę jausti nuobodulį. Pagal savo vaikus sprendžiant tiesos tikrai yra... Vasaros metu, kai kompiuterio tenka mažiau, vaikai jį tiesiog primiršta ir eina ieškotis kitos veiklos. Ir randa, ir džiaugiasi, ir nenuobodžiauja! Pvz. nulaupyti senų bulvių daigus (atėmė darbą iš suaugusiųjų, nes jis jiems pasirodė įdomus).

Straipsnyje yra pateiktas 115 nuostabių idėjų ką galima veikti be kompiuterio. Pavyzdžiui:

* Padaryti iš siūlų lazerio kliūčių ruožą kambaryje
* Skaityti įvairias knygas

* Nuplauti veidrodžius

* Padaryti koliažą iš iškarpų

* Nustebinti mamą pietumis

* Pagaminti desertą

* Pradėti ką nors kolekcionuoti

* Sodinti augalus

* Sumaišyti skystą rankų muilą, kukurūzų krakmolą ir maisto dažus, kad gauti burbulą voniai, ir t.t.

Ieškant legendinio šaltinio

Ruduo niekada nebuvo mano mėgstamiausias metų laikas. Bet jei jis toks auksinis, šiltas ir gražus, kartais keičiu nuomonę. Patinka vaikščioti gelsvų lapų ir kaštonų nuklotais takais. Arba pravažiuoti dviračiu šiurenant padžiūvėlius ir pakeliant juos nuo žemės paskutiniam skrydžiui. Gamta tuomet atrodo tokia rami ir melancholiška...

Nusiteikę tokiam rudeniškui poilsiui vykome pasivaikščioti į Zoete Waters parką. Waversebaan, Oud-Heverlee. Čia teka legendinis šaltinis. O legenda tokia, kad žmonės ten nuo senų laikų važiuoja, moliniais indais vandenį semia ir juose jį laiko, geria, mineralais kūną ir sielą gydo. O mes nors jau Briusely aštunti metai gyvename ir labai seniai girdėjom apie jį, susiruošėme nuvažiuoti tik prieš porą savaičių.

Rudens pats gražumas. Auksinis. Lapas po lapo į puokštę, kaštonas po kaštono į krepšelį. Renkame valgomus kaštonus-kaštainius, kepsime ir ragausime juos grįžę namo. Dar randamas vienas kitas riešutas, ir dar neištirtos erdvės jau žinomose teritorijose. Ramybė ir šventas šeimos laikas.

Daugiau pašiurenimų lapais pamatysite čia -  "Auksinis ruduo".

Su rugsėjo 1-ąja!

Šiais metais susitikome su klasės draugais po 20 metų mokyklos baigimo. Buvo be galo malonu visus matyti. Rodos nepasikeitę, rodos visai ne 20 metų praėjo, gal tik kokie 5 (daugiausiai). Toks jausmas, kad broliai ir sesės susirinko - nesusvetimėję, o tik artimesni nei bet kada. Miela. Jauku. Ypač džiaugiuosi, kad pasirodė keli klasiokai, kurių po mokyklos nematėme ♥

Kiek daug emocijų iš pradinių klasių mokytojos Valės Beržienės, kuri jautėsi labai pamaloninta ir įvertinta pakvietimu į mūsų susitikimą. Kiek daug gražių žodžių buvo pasakyta mūsų auklėtojos Adolfinos Varnelienės, kuri vis dar kuria ir nesustoja tobulėti literatūroje. Mylėkime savo mokytojus, su kuriais praleidžiame visai nemažą dalį savo jauno gyvenimo.

Man didelį įspūdį paliko mūsų pačių vaikai, kuriuos atsivedėme parodyti savo mokyklą, savo pramintus takus koridoriais. Jie sėdėjo mano klasėje, mano suole ♥ Tai - transformacija laike. Žiūrėdama į juos, tarsi iš šono žiūrėjau į save, į savo mokyklos laikų pažinimo džiaugsmą.

Susiorganizavome ekskursiją po Telšių miestą. Labai patiko. Gidas Andrius Dacius su jumoru ir savo istorinėmis žiniomis sugebėjo sudominti net ir pačius mažiausius. Galvojau, kad vaikams gali pabosti klausytis ir vaikščioti iš paskos, bet stebėjau kaip jie susidomėję sekė gido pėdomis ir kiekvieną jo gestą. O aš užmačiau niekad anksčiau nematytų architektūros ir skulptūros objektų ir sužinojau įvairių detalių kas-kaip-kodėl-kadaise įvyko. Tiesa, mažai ką galėčiau atpasakoti... :D

Atidarėme mūsų 15-ojo susitikimo metu moliu aplipintą ir penkis metus saugotą brendžio butelį!


Pralėkė tie 20 metų rodos taip greit, kad ir suprasti nespėjome. O vat rugsėjo takeliu vedu jau savo visus tris džiaugsmelius mokyklon, kur savi dideli lūkesčiai ir įdomybių pilni metai laukia. Mantvydas - jau septintokas, Rusnė - ketvirtokė, o mažoji mūsų Gintarė - pirmokė. Viskas, nebeturim darželio, visi dideli jau pas mus!

Marokas

Tik ką grįžom iš Maroko. Skridome iš Briuselio Zaventemo oro uosto su Royal Air Maroc kompanija. Vaikams buvo naujiena maitinimas skrydžio metu. Su tokia pramoga dar nėra tekę jiems susidurti. Negalėjo patikėti, kad gaus valgyti nemokamai! Visa veikla taip išblaško, kad tos 3 valandos pralekia greitai. Bilietus pirkome vasario mėnesį, dar prieš visus teroristinius išpuolius. Spauda gąsdino eilėmis prie Zaventemo oro uosto, tačiau džiaugsmui tai nepasitvirtino - viską praėjome lengvai ir be didelių kliūčių. Tačiau Briuselio gyvenimas pasikeitė 180 laipsnių kampu. Visi visus akylai stebi, o ypač nepavydėtina būti musulmonu svečiu, kurį visi žvilgsniu skanuoja dvigubai.

Maroke gyvenome pilnas keturias dienas:
1 diena: Rabat
2 diena: Casablanca
3 diena: Salé ir paplūdimiai
4 diena: Rabat zoologijos sodas

Apie Rabatą daug nebuvome girdėję, paskui tik įsitikinome, kad tai mažiau mylimas turistų miestas. Tikriausiai dėl to visi prekeiviai čia neišpuikę, kainos neužkeltos, mielai atsako klausiami, draugiškai pamoja ranka kviesdami užeiti. Didelė dalis marokiečių supranta prancūziškai. Ši kalba dėstoma mokyklose kaip pagrindinė užsienio kalba, o užrašai pakartotinai užrašyti prancūziškai, todėl daugeliu atvejų susikalbėti nebuvo didelių problemų.

Europa sutinka Afrikos žemyną!

Iš viešbučio mums užsakė 'didelį taxi' (tokie čia brangesni ir neįsijungia skaitliuko, galioja susitarimas). Taxi mums kainavo 20 eur į vieną pusę. Kaina nemaža, bet atsibeldus naktį į kitą žemyną visai nesinori ieškoti nuotykių. Maroke pilna yra mažųjų taxi, kurie talpina tik tris žmones, ir kiek girdėjom, yra labai pigūs, bet mes jų neišbandėme dėl paprastos priežasties - mūsų daugiau nei trys.

Viešbutį Riad El Maati susiradome Rabato senamiesčio širdyje - Medinoje (taip vadinamame senamiestyje). Tai buvo tarsi oazė po viso gatvės triukšmo ir amžino turgaus. Senamiesčio gatvėje nerasi medelio, o kiekviename kieme puikuojasi bananai ir palmės. Skanūs pusryčiai, malonus ir paslaugus personalas, įdomus ir autentiškai įrengtas interjeras - sukėlė pagarbą šiems namams.

Riad El Maati viesbutis

Vakare grįžus visad pasiūlydavo mėtų arbatos, parekomenduodavo kaip kur geriau nuvažiuoti. Turėjome planą nuvykti iki Feso miesto, kiek skaitėme, kad tai kultūrinė, dvasinė ir meninė Maroko sostinė. O jo medina – viena seniausių islamo pasaulyje, ir kad ne vienas pasiklysta jos 9 000 gatvelių labirintuose. Nuo Rabato jis nutolęs 200 km. Mašinos neturėjome, o traukiniu ilga melodija važiuoti, todėl pasilikome jį kitam kartui, nusprendę daugiau laiko skirti Rabatui ir Kasablankai.

Rabat - Kasbah Oudayas

Rabat - Kasbah Oudayas

Kelias savaites nervina už sienos knarkiantis kaimynas... nu ir taip apsisukdamas miega - ar diena, ar vakaras - toks neaiškus miego ritmas... nu gal anksčiau eina miegoti, vėliau keliasi, bet negali vidutinio amžiaus vyras miegoti ir dienos metu!? Paskui žiūriu sukinėjasi lauke su žirklėmis, žolytes sau skabo, bet vis dar knarkia kažkas už tos sienos... nu gal tada jis koks maniakas, gal prie girnelių prirakintas kas sandėliuke gyvena (įtakoja šią mintį filmas "Room")... nes anksčiau mačiau pas jį moterį, o dabar jau metus jos nebesimato...

Vakar vakare, man visai susiparanojinus, visas blogas mintis išsklaido Nerijaus aptiktas kompo 'cooleris', kuris toks pavargdamas sukasi, kad tikrai retkarčiais nenuostabu, kad užknarkia...

Filmas prie kavos - Slidinėjimo atostogos Mayrhofen, Austrijos Alpės

Tikrai negalėjau atsidžiaugti, kad atostogauti išvykome šiek tiek anksčiau. Atsijungę nuo visų realijų, naujienų, tik iš Lietuvos gavome žinutę, kad įvyko keletas stiprių sprogimų Briuselyje... Kas žino kur tuo metu būtum, ką tuo metu veiktum, kur artimieji, draugai?!? O dar svečiuojasi mano tėtis, kuris atskrido į Zaventemo oro uostą ir turės kažkaip grįžti...

Užuojauta atsidūrusiems netinkamu laiku, netinkamoje vietoje, ir ,žinoma, jų artimiesiems...

O čia, Austrijos Alpėse, rodosi rojus: visi geros nuotaikos, saulė šviečia, muzika groja, parasparniai dangų raižo, slidės ir snieglentės kalnus pjausto - rodos nė nebūta problemų, nė nebūta ašarų kitų... Tik lieka pyktis, kad taip galima žaisti kitų žmonių gyvybėmis...

Aš planavau neslidinėti, bet neatlaikiau kalnų atmosferos - nusprendžiau išmokti čiuožti snieglente. Subyrėjus palaikymo komandai, slides nuomojasi ir mano tėtis. Paskutinykart ant slidžių mano mamą draugystės laikais vežiojo po miškus ir kalnelius Žemaitijoje. Oi, - sakė, - nebuvo tokių apkaustų, kai rodos slidė su koja suauga. Būdavo prisiriši slidę apkaustėliais prie bato ir važiuoji - tu sau, slidė sau. O nuo kalniukų tai aišku, kad be stabdymo, kad toliau nučiuožtum. Nu kokie ten kalnai!? Dabar teko pasimokyti ir plūgeliu stabdyti, ir užkirsti esant reikalui. Kartais pasitikėjimas savimi pakeldavo adrenalino lygį, nes žiūrėk ir sumėto lygioj vietoj. Bet šiaip, šaunuolis tas mano tėtis, kaip vakar čiuožęs - stojo ant slidžių ir nuvažiavo ♥

Mano mokymasis snieglente buvo irgi gana greitas, su palyginus neskausmingais griuvimais. Antrą dieną tobulinau pasūkius. Bet trečią dieną taip skaudėjo rankų raumenis, kad nebegalėjau pati kumpio atsipjauti... Nežinau kaip rankos dalyvavo mano mokymosi čiuožti snieglente procese, bet jos matyt daugiau dalyvavo, nei aš pastebėjau.

Išreiškiu begalinę pagarbą draugams korporantams iš Lietuvos, kurie nepabūgę ilgo kelio, mašina atvyko iki Austrijos. Linai ir Ingrida, Jūs ir Jūsų vaikai, mūsų vakarojimus pavertė dar linksmesniais ir smagesniais. Ačiū už nuotaiką, už žaidimus, už skanias vakarienes ir teisingą kompaniją ♥

Po slidinėjimo mūsų namuose nesiliauja skambėjusi smagioji grupė "Antikvariniai Kašpirovskio dantys"! Turim naują mėgstamą grupę :)

Ar jau pasidarėte kavos? Tai tada ir važiuojam.

Suaugę fėjomis tikime

Nežinau, kaip čia taip nutiko, bet galvoju, kad gerųjų fėjų visgi YRA. Nesakyčiau taip, bet vieną tikrai sutikau tris dienas atgal.

Dar praeitais metais nusipirkom bilietus į Oskaro Koršunovo režisuotą spektaklį, pagal rusų klasiko Antono Čechovo pjesę "Žuvėdra". Esu mačiusi vieną šios pjesės versiją dar mokyklos laikais. Tuomet mažiau vertinau meną ir pagrindinis akcentas buvo išvyka su klasės draugais iš mažo miestelio į didmiestį. Spektaklį iki pat šūvio pramiegojom...

Paskutinykart lietuviškame spektaklyje Briuselyje buvome prieš porą metų, Lietuvos prezidentavimo ES metu. Lietuviškų spektalių čia ne taip dažnai pasitaiko. Tuo metu buvo rodomas O. Koršunovo "Hamletas". Taigi beveik galiu teigti, kad pasidarėme ištikimi šio režisieriaus talento ir spektaklių gerbėjai ir lankytojai.

Atėjo ilgai laukta penktadieninės "Žuvėdros" diena. Nuo 19 val. spektaklio pristatymas publikai, į kurį mes jau matomai nebespėjame, nes reikia vaikus priduoti mielai kaimynei E., kuri juos sutiko pasaugoti su įsipareigojimu pažiūrėti jos vaikus per šeštadienį vyksiantį antrąjį "Žuvėdros" spektaklį. Taigi, spektaklis nuo 20 val. Nerijus grįžta po darbo, greitas ruošimasis kultūrinimuisi, išvažiuojam likus pusvalandžiui iki pasirodymo. Laiko sočiai, bet visas miestas važiuoja į miestą! Nuuuu šakės, nėra kur mašinos statyti... Karaliaus rūmai užimti, visos patvorės kur galima ir kur negalima apmėtytos mašinomis. Sukam ratais karališką parką, katedrą, šunkelius ir šaligatvius. Minutės tiksi, nervinė lemputė pradeda žybsėti... Vėluosim...

Briuselio knygų mugė

Kažkaip niekad nepasitaikė progos lankytis knygų mugėje: Lietuvoje - Vilnius man buvo per toli, o Briuselyje, matyt, reikėjo tam prisiruošti... O tiek daug šnekėta apie tai, matyta, skaityta spaudoje... Šiais metais, draugės Onos paskatintos, greit tik hop hop ir nuvykom į Tour & Taxis. Šiais metais mugė buvo nemokama, tik reikėjo užsiregistruoti ir atsispausdinti bilietą, o parkingas - 5 eur.

Kiek grožybių, kiek įdomybių - akys raibsta. Žmonės daro stebuklus: kas gali - piešia, kas gali - rašo, kas moka parduoti - parduoda, o kas moka mokyti - moko.

Mugėje, mano manymu, karaliavo vaikiška literatūra, komiksai, pasakos, istorijos, bet žinoma ir suaugusiems buvo pateiktas gana platus spektras literatūros: nuo romanų iki dokumentikos, kelionių knygų, istorijos ir t.t.

Šios mugės metu aš įsigijau vieną paprastą, bet daug žadantį Hervé Tullet žaidimą "Un jeu", kurio dar neišbandėm. Žaidimas pasirodė genialus: skatinantis kūrybiškumą, logiką, spalvų suvokimą, reakciją. O ir šiaip labai mielas - įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio. Panašaus pobūdžio yra ir dar keletas šio autoriaus darbų, tarp jų didelio populiarumo sulaukusi interaktyvi knyga "Un livre" arba "Press here". Turintiems jaunesnio amžiaus vaikų, Hervé Tullet knygutės tikrai turėtų patikti. Ona pasidom4jo, kad Lietuvoje galima rasti ir lietuviškai verstų šio autoriaus knygelių.

Visoms amžiaus grupėms skirtingos atrakcijos: pokalbiai, mokymai, įvairios ateljė, kuriose gali pasidaryti knygutę, atvirutę ar pan. Pačiupinėjus beveik visas knygas imi suprasti, kuris iliustratorius tau pats mieliausias, o kurio rašytojo knygos tau įdomiausios. Be abejonės kitais metais eičiau drauge su visa šeima.

Briuselio knygų akimirkos.

Piešiamas David Bowie ir

Svetlanos Alexievitch "Oeuvres"

Knygos gaminimo ateljė ir

Anne Brouillard eskizai knygoms

"Max et Lili" komiksai ir

Martine Peucker-Braun ir Bernard BLOT kūryba

Biblija

Filmas prie kavos "Kelionė pas romėnus - Roma"

Italija - šalis, kuri verčia galvoti apie sugrįžimą dar ir dar kartą. Kol sudėjau filmuką jau ir laiko šiek tiek nutekėjo... Nekantraudama vėl žvalgausi kur čia užsukti skaniausios espresso kavos pasaulyje. O Italijoje ne tik kava skani, ten visur jauku ir gražu, ir ypatingi komplimentai jos sostinei Romai - antikinių ir viduramžių paminklų tvirtovei. Tai gražiausias miestas EVER! Po Telšių. Telšiai yra ypač gražus miestas, tiesiog kaip ta pati Roma stovi ant savo septynių kalvų. Tik Telšiai žymiai žymiai žymiai mažesni ir jaunesni.

Romoje, kur tik akis užmato tai koks kupolas dangų remia, tai obeliskas, tai skulptūros stačiai iš knygų nužengusios... Vienur pasisukus Koliziejus, kitur Triumfo arka, štai už kampo Panteonas, o anai ten Vatikanas, už kito kampo eiliniai kolonų fragmentai mėtosi, o štai čia fontanai keturių upių... Nereali ta per tūkstančius metų susiformavusi imperija! Tai visiškas prisilietimas prie amžinybės, tai ištisas muziejus po atviru dangumi.

Ir iš viso, visas laikas praleistas Italijoje - nerealus. Norėčiau čia gyventi...

Filmas prie kavos - Roma.

p.s. Ačiū mūsų bendrakeleiviams Jūratei ir jūračiukams.

Sūnaus klausiame kokie trys patiekalai skaniausi. Ilgai mąsto, nes tikrai nemažai visko mėgsta, ir galų gale dar truputį pagalvojęs išsirenka:

1-oje vietoje: cheeseburgeriai.

2-oje vietoje: aštuonkojai.

3-oje vietoje: arba kebabai, arba kalmarų žiedai - sunku išsirinkti trečią.

- Aha, neblogai... Savo vaikystėje tik girdėję buvome apie tokius dalykus...

Filmas prie kavos - Kalėdiniai džiaugsmai tarp Aukštaitijos ir Žemaitijos

Šiandien Briuselyje sniegas, o tai reiškia beveik visuotinę paniką, t.y. kad nepakeistos padangos žieminėmis, kad nepavyks ateiti iki mokyklos, kad nesugebės atvažiuoti autobusai, kad neateis darbuotojai į darbus ir pan. Nors snaigės didelės ir gražios, bet jos ilgai neužsilaiko... tykšta nuo asfalto ant batų, o tada jau šlapiom kojom žingsniuoji namo arbatos gerti... ir burnoji sau mintyse "na ir orelis!"

Bet juk žiema gali būti graži! Ryte gerdama kavą stebėjau pro langą balstančią gatvę, prisimindama atostogas Lietuvoje, kai sniegelis ir šaltukas mums netrukdė, o tik džiugino mus! ;)

Filmas prie kavos: apie mūsų žiemos linksmybių paieškas tarp Aukštaitijos ir Žemaitijos!