Ne kiekvieno žmogaus reikia klausytis, bet šio - labai rekomenduoju!
Kviečiu pasisemti nuoširdumo bei išminties iš nebanalaus teksto savininko. Tokio, kuris gali tapti asmenybės tobulėjimo, sėkmingo dvasinio gyvenimo vadovu.
Subtilus juokas ir rimtumas. Linkiu praturtėti su Rolandu Kazlu.
Puikus žmogus. Talentas. Labai gera jo klausyti. Nesugadintas požiūris į jį supančią aplinką. Žiūrėti į šį žmogų - džiaugsmas, didžiulė pagarba. Nuoširdūs pokalbiai, kurie įkvepia ir suteikia stiprybės, motyvacijos bei išminties.
Jis yra Ypatingas.
Gražus interviu apie Rolando gyvenišką patirtį. Džiaukimės kartu!
Nusprendžiau pasidalinti istorija kaip mes visą vasarą ieškojome Rusnei naujų akinių. O kaip įprasta, prieš užsisakant naujus, sveika pasitikrinti regėjimą, kad gydytojas išrašytų receptą. Briusely lankydavomės pas vieną rekomenduotą okulistę, nusiskundimų jokių neturėjome. Po paskutinio apsilankymo, turėdami receptą akiniams, nusprendėme pasižiūrėti: o ką gi sako Lietuvos daktarai?
Pas mus į svečius užsuka kartais Pūkis - žaismingas jaunuolis, kuris nepraleidžia progos užbėgti į mūsų virtuvę, pasivaišinti pienu, užsiropšti į glėbį ir leistis glostomam kol jam tai pabosta. Tuomet dar pašokinėja apie kėdes, pasigalanda nagus į mūsų kilimą, bando dantukais ir nagiukais žaismingai sukąsti koją ar ranką. Prižiūrėtas, prikvėpintas - katinas, kuris mėgsta vaikščioti kur nori. Mus linksmindamas pievelėje gaudo uodus ir muses, o tuomet ateina prie durų ir prašosi priglaudžiamas. O mums toks gyvūnas tikras džiaugsmas, geriau net nei žuvytės - nereikalauja daug priežiūros, o pasidžiaugti galime į valias!
Išleidau savo vyrą su kolegomis į Amsterdamą atšvęsti vieno projekto pabaigos. Išvažiuodamas įspėjo, kad interneto greičiausiai nebus, ir dar priedo, greičiausiai išsikraus telefonas, nes neturi pasiėmęs pakrovėjo. Aš jam pasakiau, kad jeigu ką tegu skambina iš draugo telefono... Penktadienį po darbo visi kolegos išvyko.
Šeštadienis. Jau vidurdienis. Vakare esame pakviesti vakarienės pas kaimynus estus, o mano vyras dar nieko nerašo kada planuoja parsirasti namo... Nusiunčiu žinutę "Ar dar gyvas?". Tyla. Važiuoju pas draugę pasiimti svečiuose su nakvyne buvusios Rusnės. Draugei sakau, kad nusiunčiau vyrui žinutę "ar gyvas?" ir jokio atsakymo negavau. Tuo metu pasiimu telefoną ir žiūriu: O! Kaip tik žinutė atėjus! Atsidarau ir skaitau: "Bonjour appel moi urgent 002204389284" (Su klaidomis, bet: "paskambink man skubiai"). Velniava, pereina per mano širdį savo šaltom pėdutėm Nerimas. Pasikalbam su drauge, kad greičiausiai telefoniniai sukčiai ar pan., nu bet tu sutapk taip! Skambinu, gal visgi Nerijus rašo iš draugo telefono, kad perskambinčiau... Telefone vyksta kažkokių kelių žmonių pokalbis man nesuprantama kalba. Padedu ragelį. Tuomet surirandam šalies kodą - Gambija.
Vėliau gaunu dar kelis grasinančius laiškus, kad rašo iš Base (mano telefono operatorius) ir aš tuoj neteksiu šanso laimėti 50000$ ir būsiu išmesta iš žaidimo... Ou NO! Dar 6 žinutės panašaus pobūdžio... Viskas. Braukiu ašarą, baisiai liūdžiu... ir nusprendžiu pasitraukti iš šio žaidimo. Tegu laimi kitas!
Einame su drauge terason kavos gerti, mėgautis šiltais rudenio saulės spinduliais, stebėti kukurūzo lauko ir klausytis tolumoje futbolą žaidžiančių vaikų triukšmo... Geras tas gyvenimas, kurį gali sugadinti dar vienu skambučiu...
Vyras, sveikas ir gyvas, grįžo namolio. Gambijoj, sakosi, nespėjo pabūti...
Į Paryžių su vaikais važiavome pirmą kartą. Jie žinojo kaip Eifelio bokštas atrodo, jį reikėjo pamatyti realybėje. Nuo Briuselio iki Paryžiaus 300 km. Išvykome penktadienio pavakare, o grįžome sekmadienio vėlų vakarą. Lengvu ritmu važinėjome nuo vieno žymaus objekto iki kito. Pirkome dienos bilietus ir tai mums labai pasiteisino, nes norint su vaikais aplankyti kuo daugiau, labai susitaupo laikas, nervai ir sveikata. Apžiūrėjome tik lauke esančius objektus (oras pasitaikė puikus), o muziejus nusprendėme lankyti kai bus šiek tiek vaikai didesni, arba kai bus aplankyti visi lauko objektai.
Turėjau dar vieną slaptą tikslą - susipažinti su keramike Ilona. Susitikome vaikų žaidimų aikštelėje, apsikeitėme slaptu ryšulėliu, kuriame kruoščiai ir su meile buvo sudėlioti 16 žavingų puodelių. Be galo gražūs ir jaukūs. Tad kviečiu užsukti į svečius kavai ar arbatai!
Tikriausiai neįmanoma tobulai ištyrinėti aplinkos, kurioje gyveni. Jau šešti metai Briusely, ir vis atrandi tokių vietų-perlų, kur norisi dar kartą sugrįžti. Viena tokių vietovių miestai-sodai, esantys savivaldybėje Watermael Boitsfort. Šie miestai-sodai tai - įgyvendinta utopija dvidešimto amžiaus pradžioje pirmiausia Anglijoje, o vėliau ir eilėje kitų Europos valstybių. Viena tokių Briuselyje. Pirmieji namai buvo pastatyti po Pirmojo pasaulinio karo. Tokios gyvenvietės suteikė galimybę naudotis miesto privilegijomis džiaugiantis gamtos artuma ir, kaip sakė vienas iš architektų Jean de Salle, jos sprendė ne tik apgyvendinimo problemą, bet ir pasiūlė socialinę alternatyvą, besiremiančią kolektyvine dvasia. Dalis šių namų yra socialiniai būstai, skirti mažas pajamas turintiems žmonėms, negalintiems įsigyti brangaus būsto, bet norintiems likti gyventi mieste. Čia įrengta ir visa kolektyvinė infrastruktūra (mokyklos, sporto aikštelės, ir kt...) Ši savivaldybė - žaliausia Briuselio mieste. Čia gyventi yra pliusų ir minusų. Pliusas, kad daug ir gražios gamtos. Minusas - gana sudėtinga viešojo transporto sistema, t.y. sunkus susisiekimas su miestu. Bet gal tai iš kitos pusės irgi pliusas.
Šie miestai-sodai yra gražūs visais metų laikais, bet japoniškų vyšnių žydėjimas Floreal ir Logis gatvelėms suteikia ypatingo žavesio. Pirmąkart Watermael Boitsfort sodus apžiūrėjau keliaudama su lietuvių keliautojų klubu. Dabar su draugais ir draugėm važiuojam ten smagiai pasivaikščioti, toli neišvykstant iš miesto. Tokie pasivaikščiojimai skirti šeimoms, taip pat architektūros ir istorijos mėgėjams, besidomintiems to krašto paveldu.
Atostogų metu planuoju aplankyti ir šalia esantį Tournay-Solvay parką, kuris buvo įkurtas 1980 metais. O čia nuoroda, kur duota žemėlapių, kuriais vaikščioti, norint pamatyti vienokius ar kitokius objektus.
Ameriką aš norėjau pamatyti nuo jaunų dienų. Tai buvo mano svajonė. Aš žinojau, kad tikrai ten nuvyksiu. Ir kai basomis kojytėmis žarstant Virginia Beach paplūdimio smėlį mačiau beprotiškai šėlstantį jaunimą, o bangoms mušant vakarėjančio Atlanto vandenyno krantus iš didžiulių laivų griaudėjo nematyto grožio fejerverkai, aš supratau, kad tas laisvės jausmas - tai ir yra pasiekta svajonė. Taip aš pirmąkart atsidūriau išsvajotoje Amerikoje.
2000-ųjų vasarą dirbau daug, mačiau mažai, bet tikrai žinojau, kad ir vėl norėsiu čia sugrįžti. Ne vieną kartą ėjom pasitikti saulėtekio, nors supratom, kad saulėlydžiai daug daug gražesni. Būtų užtekę ir to vieno saulėtekio, bet po darbų nesugebėdavom laiku atsikelti... Dirbau per tris darbus ir to truputį buvo per daug. Jautėsi šioks toks išsekimas. Kartais nuo nuovargio užmigdavau tiesiog stovėdama darbo vietoje prie kasos aparato ir atidavinėdama grąžą. Gėda prisimint kaip vienas žmogus paklausė "ar tu miegi?"
Anthony Hopkins, žmogus pasirodo turintis daug talentų. Koncerto metu Vienoje André Rieu pristatė ir atliko prieš 50 metų aktoriaus Anthony Hopkins sukurtą valso melodiją. Ją sukūrė tuo metu, kai buvo dar labiau muzikas nei aktorius, tačiau visus tuos metus bijojo, gal labiau drovėjosi, išgirsti savo kūrinį. Progai pasitaikius paprašė André Rieu atlikti jo muziką. Kaip sako André, kad jis kiekvieną dieną sulaukia skambučių su prašymu atlikti kažkieno kūrinius, tačiau jo nuomone naujas Johann Strauss dar negimė. Pasižiūrėjęs gautus Anthony Hopkins lapelius su užrašytomis natomis jis išgirdo muziką, o Anthony pirmąkart išgirdo savo nuostabų valso kūrinį. André apibūdino šį valsą kaip įdomų, įspūdingą, jaudinantį, romantišką, filmui tinkantį kūrinį. Pasiklausykime ir kartu pasidžiaukime talentais. Kas pasakys, kad tai ne Johann Strauss!?
Skleidžiantis pavasariui pats laikas prisiminti tik ką rastą sniegą Italijos Alpėse. Pirmas dalykas tai, kad slidinėjimo atostogos vienos brangesnių malonumų, o antras dalykas - jos dažniausiai vienintelės metuose dėl to pirmo dalyko.
Ar visi žinot koks teisingas, atostogaujančių kalnuose, ritmas?
Ogi toks, kad pavalgai pusryčius ir tada su pirmu keltuvu keliesi į kalną, ir varai, varai, varai. Be abejonės nevalgai pietų (nes apsunkinsi organizmą lengvam slidinėjimui), vėl varai, varai, varai, tada su paskutiniu keltuvu nusileidi namų link. Vakare pavalgai vakarienę ir eini kur nors linksmintis, pavyzdžiui pamirkyti sąnarius kokiuose mineraliniuose vandenyse arba į kokį vietinį kabakėlį paragauti ką gamina šalies meistrai. Prie tokio ritmo mus įpratino seni kalnų vilkai - jogai, aukojantys visas savo atostogas tam, kad nuvažiuotų šimtą kartų sniego takais. Tai taip mes varėm kokius keturis metus.
Šis sezonas buvo visiškai neįprastai tingus. Su draugais dalinomės ne tik ski-pasais, slidėm, lazdom, pirštinėm, bet ir maistu, kambariais ir vaikais. Per dieną vienom slidėm spėdavau paslidinėti aš, draugė Eglė, o dar ir trečiam būtų užtekę laiko... Visa ši organizacija mane labiausiai ir sužavėjo, kad ir vilkas sotus, ir avys sveikos. Spėjom ir pamiegoti, ir paslidinėt, ir pafilmuoti mūsų pasilinksminimus, kuriuos kviečiu pasižiūrėti prie kavos puodelio.
Jei būsite Bormio mieste tai būtina nuvažiuoti į viduramžius siekiančias pirtis "Bagni Vecchi Spa" (čia važiuoti reikia be vaikų) arba su vaikais į "Bormio Terme". Geriausia, aišku, pašildyti kojas visuose terminiuose baseinuose.
p.s. Mano vyras visam mėnesiui išsiruošė kelionėn į Himalajus. Gal tai bus nauja kelionių aistra!? Žinau viena - geriau kalnų gali būti tik kalnai kiti... :)
Šiek tiek neįprastai norėjau pasveikinti visus su šv. Valentino diena.
Ne vienas jau paskaitęs antraštę pagalvojo, kad nevertas dėmesio įrašas, nes "man tai neaktualu". Kiti lyg pateisindami rūkymą/gėrimą sako: tai išsikelk į vienkiemį, augink savo daržoves, mėsą, važinėk dviračiu, o geriausia kojos nekelk iš namų, tada gyvensi sveikai ir laimingai. Jei yra kitų rizikos veiksnių ar tai reiškia, kad jų reikia įdėti dar daugiau?
Noriu pristatyti jums Aurelijų Verygą. Man šis žmogus patinka todėl, kad jis nuoširdžiai linki visiems sveikiau gyventi. Aš Aurelijų pažinau dar mano studijų laikais, priklausėm skirtingoms studentiškoms korporacijoms, turėjom gražių tarpkorporantiškų mainų. Šiuo metu Aurelijus - gydytojas psichiatras, biomedicinos mokslų daktaras. Nacionalinės tabako ir alkoholio kontrolės koalicijos prezidentas. Baltijos šalių tabako ir alkoholio kontrolės koalicijos prezidentas. Vyskupo M.Valančiaus blaivystės sąjūdžio pirmininkas ir t.t. Kaip jis sako, kad gydytojo pareiga pasakyti žmonėms tiesą, kas kad jiems tai nepatinka!? Tai tarsi lietuviškasis Allen Carr, kuris savo knygomis "Lengvas būdas mesti rūkyti", "Lengvas būdas mesti gerti" paplito visame pasaulyje. Allen Carr knygas perka ne tik tie, kurie nori mesti rūkyti, bet ir jų artimi žmonės, kurie tiki, kad gali padėti.
Aš asmeniškai nerūkau. Geriu, bet mažai. Yra kur tobulėti. Manęs klausia kam aš žiūriu informaciją apie rūkymą, jei nerūkau!? Gal man rūkymas neaktualu, bet pasižiūriu kartas nuo karto Aurelijaus įrašus, kad pamatyčiau, sužinočiau ir nenorėčiau to daryti. O iš tikro man aktualus rūkymas, nes yra draugų, artimų man žmonių, kurie turi šią bėdą. Man svarbu žinoti, svarbu jiems pasakyti. Ir žinoma nusibostu savo draugėms su pamokslais, kai sakau "mesk rūkyti, ar tu nenori dar bent 10 metų ilgiau su savo vaikais pagyventi/pabūti/mylėti juos? Rūkymas trumpina gyvenimą (pagal Aurelijų net 20 metų), kai tu turėtum laiko dar pažint savo anūkus ir su jais eit ledų valgyt?"
Šiam gimtadieniui sausinukas sniego nesulaukė, bet gal ir gerai, nes jau narcizai per sprindį iškišę nosis iš žemės, sušaltų. Tik lapkričio mėnesį sodinti svogūnėliai nueitų šuniui ant uodegos. Pavasaris pamažu atsėlina į Briuselį, džiugina.
Gimtadienį pradėjau prancūzų egzaminu. Gera pradžia - pusė darbo. Tikiuosi bus geri rezultatai, nes mokytojui padovanojau savo keptą sausainį... Mano suolo draugas iš Čilės paklausė kodėl aš dovanoju sausainį mokytojui? Bet aš pajuokavau, kad mano gimtadienio proga. Gerai, kad turėjau daugiau sausainių įsidėjus, dar keliems mokiniams užteko. Sausainiai buvo su kanapėm. Aš nevalgiau. Tikiuosi kitų rezultatams įtakos kanapės neturės. Nors pastebėjau egzamino metu, kad kai kurie negirdi mokytojo nurodymų. Laukiu rezultatų.
Gimtadienio išvakarėse pradėjau gauti gimtadienio sveikinimus. Malonu vienok. Pirmiausia į paštą atėjo sveikinimas iš vieno mano mylimiausių SPA centrų Thermae, kuris mane kviečia ateiti į pirtis nemokamai, ir kad nebūtų liūdna - atsivesti tris savo draugus už trečdalį kainos! Yee! Pasinaudosim. Laiminga nuėjau miegot.
Rytą man rodos visa Woluwė buvo informuota, kad Rusnės mamos 36-as gimtadienis šiandien, nes kažkas paskubėjo kiekvienam sutiktam pasigirti "Ar tu žinai, kad mano mamos gimtadienis šiandien? Jai 36-i. O tu žinai? O tu?" Tada pasipylė sveikinimai ir skambučiai, o jau facebooko tai net skaityt nespėjau... mano siena buvo smarkiai aprašinėta, pabaigiau skaityti tik vakar. Ačiū.
Mano namai kvepia gėlėmis. Dovanoms nuo draugės Rūtos gavau didžiulę lėkštę mamutui ir veidrodinę sagę "Lietuva". Nežinau ar čia Julius Bucelis darbas, bet kažkas panašaus į tai. Žiūrėdama į Lietuvos formos veidrodinę sagę galvojau "Ar tu matai save Lietuvoje?" Matau. Puiki koncepcija!
Vaikai pripiešė sveikinimų ir apipylė bučiniais, o vyras grįžo nešinas puokšte gėlių, šokoladu ir eilėraščiu atmintinai. Prižadėjo nusivesti į filmą ir pietaut. Dar neradom laiko tam...
Nors šventės švęsti jau didelio poreikio nebėra, bet nerūpestingai su draugėmis paplepėti prie kavos puodelio visada smagu. Be abejonės, populiariausi buvo mano sausainiai su kanapėmis. Kad jau taip, tai įdėjau tokių sausainių ir kaimynams, kurie pas mane atėjo mano gimimo dieną karštu štrudeliu nešini. Panašu, kad jiems buvo didesnis siurprizas mano gimtadienis, nei man jų atėjimas.
Kitos dienos rytą man skaudėjo galvą, bet gal po didelių įspūdžių su draugėmis J.Y.S.K.D. libanietiškame restorane Maza'j (Auderghem). Daugiau žvaigždėtų Belgijos restoranų galima rasti pas Rūtą tinklaraštyje "Briuselio kopūstai". Pats Maza'j mums patiko, nors pamatę pirmą porciją pamanėm, kad bus iš tikro mažaj... bet paskutinis grilintas šašlykiukas su vištos krūtinėle taip ir liko neįveikti. Viskas buvo ir skanu, ir įdomu paragauti (išskyrus žalios mėsos avienos gabalėlius be prieskonių)... Gal už juos ir gavo žvaigždutę, bet aš neragavau. Įdedu keletą foto iš mūsų meniu, kuris kainavo 35 eur vienam (paskutinėje foto desertas).
Taigi vėluoju su padėkomis, bet labai dėkinga kiekvienam atskirai nepatingėjusiam palikti antspaudo mano gimtadienio dieną!
Visur kur matote balta - sūris (keptas, trintas, suktas ir pan.) plius avinžirniai, baklažanas ir pan.
Lęšių užkandis su kažkokiu libanietišku vaisiumi (keistas, saldokas patiekalas)
Labai skanios salotos (su pomidoriukais, petražolių tuntu, kuskusu, citrina)
Avienos pjausniukai (neragavu, nes šiaip vengiu žalios mėsytės)
Vištienos krūtinėlė ir jautienos šašlykiukai - très bon, bet neįveikėm.
Desertas ir t.t.
Kviečiame į filmo "apie jaunimą Portugalijoje" pristatymą. Praeitų metų pavasarį pirmąkart su visais vaikais, ir dar su draugų būriu, atostogoms išvykome į pietų Portugaliją - Faro. Iš ten į išsinuomotą vilą ant kalno, su vaizdu į slėnį, su baseinu, su rozmarinų krūmeliais, persikais, su vištomis ir šviežiais kiaušiniais...
Žodžiu, pradedu grąžinti skolas. Kviečiu puodeliui kavos. Ir antram. Ir gal dar arbatos spėsite išgerti :) Filmukas - 35 min. apie tai, kaip Lietuvos jaunimas smaginosi pietų Portugalijos platybėse. Gal važiuojantiems į šią šalį pravers, ir žinos ko laukti, ko tikėtis, o nebuvusiems - kviečiu pakeliauti ir pabūti drauge su mumis.
Praėjusios šventės buvo neprognozuotai įvairios. Nors sniego ir nebuvo, bet kalėdinis laukimas nei kiek nesumažėjo: vienas po kito mus džiugino vaikų mokykliniai koncertai, diena iš dienos mus lankydavo ir linksmindavo nykštukų dovanos. Rašyti pramokusi Rusnė išsiuntė net tris laiškus nuo visos šeimos "5 žmuonės" pačiam Kalėdų Seneliui, ir dar kasdien nykštukams palikdavo matematinių galvosūkių. Stebuklingas gyvenimas virė. Kaip smalsu ką rasi kojinėj, ar ne!?
Spėjome sudalyvauti vaikų mokykloje rengtoje "Kalėdinėje mugėje". Dalis surinktų pinigėlių buvo skirti Lietuvoje esančiai Amatų mokyklai "Sodžiaus meistrai", kurie stebino ir džiugino savo gražiais darbais iš medžio. Kita dalis pelno buvo skirta bendram mokyklos paramos fondui. Kiekvienais metais yra priimamas naujas sprendimas kam bus skirti iš mugės uždirbti pinigai. Prie mugės gali prisijungti kiekvienas: vieni kepa, kiti lipdo, treti prekiauja, o ketvirti perka, ir kiekvienas dalyvaujantis yra labai svarbus šioje grandinėje. Aš kelintus metus iš eilės prisidedu savo kepta lietuviška namine duona bei spragėsiais. Šiais metais išbandžiau duoną su česnaku ir su razinomis. Buvo išragauta, išpirkta, matyt reiks kepti ir toliau. Ateikit kitąmet sveteliai pulkais. Ragaukit, matykit, pasidžiaukit ir pasidalinkit su tais, kam to reikia.
Tradicinė lietuviška duona
Tradicijos yra viska
Keletą metų iš eilės dėl Kalėdinio laikotarpio nestabilumo į Lietuvą neskrisdavom, o ramiai sau ruošdavom dvyliką patiekalų namuose su visomis įmanomomis šeimos tradicijomis: spirgynėm, avižų kisielium, virtais kūčiukais, gira, silkėm, burtais ir pan. Nerijus paprastai pasiimdavo atostogas ir taip jaukiai užsidarydavom savaitei. O kadangi šiom šventėm sniego neprižadėjo, nusprendėm išbandyti važiavimą į Lietuvą mašina, taip nustebinant visus artimuosius. Iš Belgijos keliauti mašina užtrukome 19 val. - 1900 km. Kad ir kaip skaičiuotume, bet lėktuvu keliauti ir pigiau, ir greičiau. Nebent jei apsispręsti sumanai paskutinę akimirką, kas mūsų būdui labai tinka, tada toks variantas tinkamas - susikrauni lagaminus ir į kelią.
Pranešimai
