Suaugę fėjomis tikime

Nežinau, kaip čia taip nutiko, bet galvoju, kad gerųjų fėjų visgi YRA. Nesakyčiau taip, bet vieną tikrai sutikau tris dienas atgal.

Dar praeitais metais nusipirkom bilietus į Oskaro Koršunovo režisuotą spektaklį, pagal rusų klasiko Antono Čechovo pjesę "Žuvėdra". Esu mačiusi vieną šios pjesės versiją dar mokyklos laikais. Tuomet mažiau vertinau meną ir pagrindinis akcentas buvo išvyka su klasės draugais iš mažo miestelio į didmiestį. Spektaklį iki pat šūvio pramiegojom...

Paskutinykart lietuviškame spektaklyje Briuselyje buvome prieš porą metų, Lietuvos prezidentavimo ES metu. Lietuviškų spektalių čia ne taip dažnai pasitaiko. Tuo metu buvo rodomas O. Koršunovo "Hamletas". Taigi beveik galiu teigti, kad pasidarėme ištikimi šio režisieriaus talento ir spektaklių gerbėjai ir lankytojai.

Atėjo ilgai laukta penktadieninės "Žuvėdros" diena. Nuo 19 val. spektaklio pristatymas publikai, į kurį mes jau matomai nebespėjame, nes reikia vaikus priduoti mielai kaimynei E., kuri juos sutiko pasaugoti su įsipareigojimu pažiūrėti jos vaikus per šeštadienį vyksiantį antrąjį "Žuvėdros" spektaklį. Taigi, spektaklis nuo 20 val. Nerijus grįžta po darbo, greitas ruošimasis kultūrinimuisi, išvažiuojam likus pusvalandžiui iki pasirodymo. Laiko sočiai, bet visas miestas važiuoja į miestą! Nuuuu šakės, nėra kur mašinos statyti... Karaliaus rūmai užimti, visos patvorės kur galima ir kur negalima apmėtytos mašinomis. Sukam ratais karališką parką, katedrą, šunkelius ir šaligatvius. Minutės tiksi, nervinė lemputė pradeda žybsėti... Vėluosim...