Kažkaip niekad nepasitaikė progos lankytis knygų mugėje: Lietuvoje - Vilnius man buvo per toli, o Briuselyje, matyt, reikėjo tam prisiruošti... O tiek daug šnekėta apie tai, matyta, skaityta spaudoje... Šiais metais, draugės Onos paskatintos, greit tik hop hop ir nuvykom į Tour & Taxis. Šiais metais mugė buvo nemokama, tik reikėjo užsiregistruoti ir atsispausdinti bilietą, o parkingas - 5 eur.
Kiek grožybių, kiek įdomybių - akys raibsta. Žmonės daro stebuklus: kas gali - piešia, kas gali - rašo, kas moka parduoti - parduoda, o kas moka mokyti - moko.
Mugėje, mano manymu, karaliavo vaikiška literatūra, komiksai, pasakos, istorijos, bet žinoma ir suaugusiems buvo pateiktas gana platus spektras literatūros: nuo romanų iki dokumentikos, kelionių knygų, istorijos ir t.t.
Šios mugės metu aš įsigijau vieną paprastą, bet daug žadantį Hervé Tullet žaidimą "Un jeu", kurio dar neišbandėm. Žaidimas pasirodė genialus: skatinantis kūrybiškumą, logiką, spalvų suvokimą, reakciją. O ir šiaip labai mielas - įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio. Panašaus pobūdžio yra ir dar keletas šio autoriaus darbų, tarp jų didelio populiarumo sulaukusi interaktyvi knyga "Un livre" arba "Press here". Turintiems jaunesnio amžiaus vaikų, Hervé Tullet knygutės tikrai turėtų patikti. Ona pasidom4jo, kad Lietuvoje galima rasti ir lietuviškai verstų šio autoriaus knygelių.
Visoms amžiaus grupėms skirtingos atrakcijos: pokalbiai, mokymai, įvairios ateljė, kuriose gali pasidaryti knygutę, atvirutę ar pan. Pačiupinėjus beveik visas knygas imi suprasti, kuris iliustratorius tau pats mieliausias, o kurio rašytojo knygos tau įdomiausios. Be abejonės kitais metais eičiau drauge su visa šeima.
Italija - šalis, kuri verčia galvoti apie sugrįžimą dar ir dar kartą. Kol sudėjau filmuką jau ir laiko šiek tiek nutekėjo... Nekantraudama vėl žvalgausi kur čia užsukti skaniausios espresso kavos pasaulyje. O Italijoje ne tik kava skani, ten visur jauku ir gražu, ir ypatingi komplimentai jos sostinei Romai - antikinių ir viduramžių paminklų tvirtovei. Tai gražiausias miestas EVER! Po Telšių. Telšiai yra ypač gražus miestas, tiesiog kaip ta pati Roma stovi ant savo septynių kalvų. Tik Telšiai žymiai žymiai žymiai mažesni ir jaunesni.
Romoje, kur tik akis užmato tai koks kupolas dangų remia, tai obeliskas, tai skulptūros stačiai iš knygų nužengusios... Vienur pasisukus Koliziejus, kitur Triumfo arka, štai už kampo Panteonas, o anai ten Vatikanas, už kito kampo eiliniai kolonų fragmentai mėtosi, o štai čia fontanai keturių upių... Nereali ta per tūkstančius metų susiformavusi imperija! Tai visiškas prisilietimas prie amžinybės, tai ištisas muziejus po atviru dangumi.
Ir iš viso, visas laikas praleistas Italijoje - nerealus. Norėčiau čia gyventi...
Šiandien Briuselyje sniegas, o tai reiškia beveik visuotinę paniką, t.y. kad nepakeistos padangos žieminėmis, kad nepavyks ateiti iki mokyklos, kad nesugebės atvažiuoti autobusai, kad neateis darbuotojai į darbus ir pan. Nors snaigės didelės ir gražios, bet jos ilgai neužsilaiko... tykšta nuo asfalto ant batų, o tada jau šlapiom kojom žingsniuoji namo arbatos gerti... ir burnoji sau mintyse "na ir orelis!"
Bet juk žiema gali būti graži! Ryte gerdama kavą stebėjau pro langą balstančią gatvę, prisimindama atostogas Lietuvoje, kai sniegelis ir šaltukas mums netrukdė, o tik džiugino mus! ;)
Filmas prie kavos: apie mūsų žiemos linksmybių paieškas tarp Aukštaitijos ir Žemaitijos!
Grįžusi iš šios kelionės visiems nepaliaudama pasakojau, kad tai labai graži kelionė ir tikrai verta dėmesio. O ypač jei dar neteko važiuoti šiuo Elzaso vyno keliu. Įsigijome žinoma ir vyno, bet didžiausias kelionės grožis - rytinėje Prancūzijoje esantys maži miesteliai , einantys palei Reino upę. Vynuogynais nusagstytos apylinkių panoramos, rudens spalvose paskendę kalnai ir pakalnės.
Visos kelionės metu žavėjausi visur išvešėjusiais ir tvarkingai surikiuotais vynuogynais. Ir klausiau savęs: ar juos žmonės čia tvarko, ar mašinos? Jei žmonės - tai kiek jų čia dirba? Kada tokius laukus apeiti? Šaknys, kamienas, dvi šakelės - viena į kairę, kita į dešinę - tvarkingai pritvirtintos prie rąstelių. Ir taip eilė po eilės, laukas po lauko, kalnais, šlaitais kruopščiai suraišiota. Ir tas geltonumas rudens, ir tas rūkas užslinkęs, dar karts nuo karto bažnyčios bokštas išnyrantis miestelio fone... so nice! Neapsakomas saldumas. Neapsakomas grožis.
Didelė šalis ta Prancūzija. Kiekvienas regionas savotiškas, ir visi labai jaukūs. Kai važiuosite parsivežti vyno iš Elzaso, primygtinai rekomenduoju važiuoti miesteliais pažymėtais vyno kelio ženklais. Vyno daryklų yra labai daug, reikia tik išsirinkti į kurią užsuksite. Beveik visi vynai balti, priklausomai nuo čia auginamų vynuogių rūšių. Elzaso vynai ypatingi savo vaisiniu aromatu. Užsukom į vieną vyndarių fabrikėlį, kur stebėjome kaip supilstomas vynas pardavimui. Naujai atrasta vyno rūšis sunkiai ištariamu pavadinimu - Gewurztraminer. Nusprendėme, kad visai gera mintis būtų lankyti vyndarius dviračiais, nes atstumai tarp miestelių tikrai labai nedideli, o mėgautis gražiu oru vėjeliui šlamant - pats tas. Miesteliukai tikrai romantiškai gražūs ir jaukūs, bet tik žingsnis į šoną ir jau žiūrėk visai kitas vaizdas, tos romantikos smarkiai mažiau. Todėl rekomenduoju nemesti takelio dėl greitkelio. Taip pat vertėtų užsukti į Colmar miestą - Elzaso vynų sostinę, kuriame rasite XIII a. Dominikonų bažnyčią, „Mažąją Veneciją“, Pfisterio namą, akmeninį „Galvų namą“ ir t.t.
Colmar - La Petite Venice - Mažoji Venecija
Dar verta paminėti, kad nakvynės šiame vyno kelyje pasirodė gana nepigios... Mes mokėjom apie 100-120 eur už naktį. Vienam viešbuty kurį užsibukinom - paskutinės minutės pasiūlymu sužavėti - trūko (kaip vaikai pastebėjo) tik tarnų, o visa kita labai karališka ir komfortabilu. Tačiau keturių asmenų šeimoms buvo žymiai palankesnių pasiūlymų, t.y. bent jau apie 80 eur. Taigi, ši kelionė nuostabi ir gana nepigi. Tikriausiai keliaujant vasaros metu būtų galima dairytis į kempingus, tačiau spalio pabaiga jau ne tas sezonas stovyklauti. Buvo žadėti +17C, tik apsiribojo gamta ties + 8C, na bet netgi trečią dieną užėjęs rūkas įnešė kelionei paslaptingumo ir intrigos.
Šios kelionės metu fiksuoju tris didžiausią įspūdį palikusius dalykus:
1. Maisons des Rochers de Graufthal: Šiame namelyje, kuris randasi mažame Prancūzijos miestelyje Eschbourg, gyveno trys šeimos. Namas yra įrengtas kalno šlaituose esančiose ertmėse. Tik viena tų šeimų turėjo elektrą. Šildymas malkomis. Vandens name nebuvo, reikėdavo atsinešti iš šaltinio.
Galiausiai šiame name liko gyventi dvi babytės Madeleine ir Catherine, kurios čia pabaigė savo ilgus ir gražius gyvenimus. Vėliau buvo įkurtas muziejus. Muziejus nedidukas, bet gana įspūdingas. Plius visai čia pat, tame pačiame kalne, buvo ir degtukų fabrikas.
2. Beždžionių kalnas. Kas galėtų įsivaizduoti, kad vidury Europos yra didžiulis kalnas pilnas beždžionių? Gyvų, laisvai lakstančių, netgi leidžiama prie jų prieiti ir pamaitinti popkornais, paliesti jų pirštukus! O vaikams koks smagumas pabendrauti su gyvūnėliais. Nerealu...
3. Elzaso buities muziejus "Ecomusée d'Alsace" buvo mūsų kelionės piečiausias taškas, o paskui jau pradėjome grįžinėti namų link. Kai atvykome į muziejų jau buvo rudens pavakarys. Paaiškėjo, kad ekskursijai normaliai reikia 4 val., o už valandos bus tamsu... Bilietus mums pardavė už pusę kainos. Iš vienos pusės pasisekė - įėjom beveik už dyką, o iš kitos pusės - neilgai džiaugėmės vaizdiniais, nes pradėjo nenumaldomai artintis tamsa. Ir didžiausią jaudulį patyrėm kai nesugebėjom kurį laiką rasti išėjimo iš muziejaus link mūsų mašinos :)
Muziejus paliko labai gerą įspūdį. Dienos metu daugelyje iš ten esamų namelių ir dirbtuvių vyksta įvairūs žaidimai ir vaidinimai. Pvz. viename gyvena šeima, ateini pas juos į svečius, sėdi už stalo. Kitur užsuki pasižiūrėti kaip kalviai darbuojasi ar kaip puodžius puodus lipdo, o paskui stebime kaip kirpėjas peiliu skuta barzdą kažkuriam neatsargiam turistui. Jau net norėjau sakyti Belgijos keliautojų klubui, kad verta čia planuotis ekskursiją visai dienai, tačiau visai nemažai kilometrų gaunasi nuo Briuselio (540 km)... bet vis tiek verta!
Pranešimai
