Aš nežinau ar gali žmogus klausytis valso ramiu pulsu. Aš negaliu. Kai šoku valsą, tai atrodo – skraidau. Ne kiekviena valso melodija iki širdies gelmių jaudina, bet yra tokių, kurie priveda iki ašarų. Taip gražu. Toje melodijoje viskas – grožis, elegancija, meilė, aistra, kosmosas…
Keletas gražiausių mano gyvenime girdėtų valso dainų ♥
Pavyko gauti bilietus į įžymųjį lietuvių pastatytą ir laurus Venecijos bienalėje nusiskynusį operinį pasirodymą “Saulė ir jūra”. Nors labai abejojome ar vestis vaikus, bet surizikavome ir likome labai patenkinti. Vaikams irgi patiko. Tik iš Gintarės (11m.) buvo priekaištas, kad nesakėm jog galima buvo eiti vaidinti 🙂
Nauja, originalu – tikrai nuostabi idėja. Kolektyvinis ir emocinis veiksmas: visą laiką yra į ką žiūrėti, ieškoti kas šiuo metu atlieka dainą, kintantis veiksmas ‘arenoje’ tiesiog kausto dėmesį. Eidamas ratu galėti stebėti įvairovę, t.y. pamatai žmones kitu kampu, paėjus į šalį atsiveria prieš tai buvę sunkiau matomi momentai, lengviau apžiūrėti aktorius ir solistus. Pats veiksmas yra apie gyvenimą. Prie jūros kiekvienas ateina su savo jausmais: su savo nuovargiu, skausmu, pasipiktinimu ant viso pasaulio, kitas atsineša džiaugsmą visame kame, pasitenkinimą gyvenimo spalvomis.
Publikos numylėtiniu, manau, neabejotinai tapo vyrukas pilnu glėbiu semiantis saulės vonias.
Važiuoju dviračiu namo. Dviračių taku prieš mane, toliau, matau rieda dviratis su karietaite. Nu tokia plati ta karietaitė. Matau, kad sunku bus aplenkti, nes mano greitis žymiai didesnis. Pykčiukas toks biški kyla…
Lenkiant jie pasitraukia, o man pykčiukas bemat dingsta – sėdi sau senuliukas toj karietaitėj, veža jį vaikinukas laukais, miškais, tylėdami sau šnarant vėjeliui darda toliais…
Mane, kaip mamą, labai sukrėtė žinia, kad iš gyvenimo pasitraukė vienas moksleivis.
Jaučiu tokią širdgėlą, lyg tai būtų man labai artimas žmogus... Vaiko, kuriam tik 16 metų, pečius slėgė jau per sunki našta. Našta, keliama patyčių ir nesupratimo. Visa tai buvo susiję su LGBT. Aš jo nepažinojau, bet tikriausiai nėra sunku įsivaizduoti kiek reikia jėgų atsilaikyti prieš visa tai. Prasivardžiavimai, nepalaikymas, galbūt netgi nuteikimas, kad jis pats kaltas dėl to. O kuo jis kaltas? Kad tiesiog toks gimė?
Kažkaip atsirado noras prisidėti prie įvairių akcijų, kad žmonės, kurie savęs ieško, kad jiems būtų drąsiau į kažką atsiremti. Mokyklose visi vaikai turi jaustis reikalingi. Čia neturi būti vietos homofobams!
Kviečiu pažiūrėti socialinę kampaniją, kuri vyko 2014–2015 m. Škotijoje, bet manau puikiai tinka ir šiai dienai. Kokia jūsų reakcija kaip turėtume palaikyti seksualinio identiteto ieškančius vaikus? Pasirinktumėt tylėti ar kalbėti? Aš renkuosi kalbėti.
Pagal apklausas 2 iš 3 LGBT vaikų slepia savo LGBT identitetą mokykloje.
Vienas iš 3 jaunuolių slepia savo LGBT identitetą nuo šeimos.
Naudoju skaidres iš vieno seminaro.
Patarimai kaip elgtis su norinčiu išsikalbėti:
Prisiskaičiau daug visokių komentarų ta tema.
Daugelis sako: aš nieko prieš, tegul sau gyvena, tik aš su jų vėliavom nestovėsiu, ir nenorėčiau, kad jie vaikus įsivaikintų, o ir dar kam ten jie į tuos paradus eina? Bet šiaip kol manęs neliečia - viskas ok.
Bet tu niekad nežinai ar tavęs tai dar neliečia! Galbūt neliečia, nes tavo draugas bijo Tau pasakyti žinodamas išankstinę Tavo nuomonę? Galbūt tavo vaikui taip bus, o gal tavo anūkas toks bus? Ką tada darysi?
O paradai... Geriau savęs klauskime: "o kodėl gi ne!?"
Garsiai nuskambėjęs „Didysis Šeimos Gynimo Maršas 2021". Jei tai būtų "Didysis Šeimos maršas" klausčiau savęs: "o kodėl gi ne!?", bet dabar - pardon my french...
O kiek tamsuolių interviu davė, baisu klausyti... Toks jausmas, kad kai kuriems dar reikia įrodyti, kad ir juodaodis yra žmogus, o transseksualus žmogus nėra tas pats kas pedofilas!
Pabaigai noriu pasidalinti Puikiu ir LABAI puikiu įrašu, ir dar TAIKLIU iš @Mamalogas:
#StopHomophobiaKadangi nuoširdžiai nebesuprantu pastaruoju metu aplink mane vykstančių procesų, tai turiu jums klausimą (grynai iš statistinio-sociologinio smalsumo). Nes nu Gitanas daro apklausas, tai kodėl aš negaliu padaryti?
Jeigu jūsų mylimas vaikiukas, sūnelis ar dukrytė sulaukęs pilnametystės ateis ir pasakys "Mama, aš gėjus" - ką jūs į tai?:
A. Iškart paduosit virvutę pasikarimui, dėžutę migdomųjų ar kitą priemonę, kad susitvarkytų pats/pati ir baigtų savo netikusią egzistenciją ir nedarytų šeimai gėdos.
B. Liepsit eiti gydytis savo iškrypimo ir nesirodyti namuose, kol nepasveiks (kas su didele tikimybe pasibaigs scenarijum A, tik virvutę nusipirks pats).
C. Apkabinsit ir pasakysit, kad viskas gerai ir jį/ją mylite. Nes tai vis dar jūsų vaikas. Toks pats mylimas ir svarbus ir vienintelis. Ir viskas ko jūs norite - kad jis būtų laimingas.
Varianto, kad "man taip nenutiks", prašau, nerašykite. Greičiausiai tikrai nenutiks (nes statistiškai maža tikimybė), bet nuo jūsų ir nuo auklėjimo tai nepriklauso niekaip - mokslas tą įrodė. Vaikai tokie gimsta.
Ir jeigu renkatės variantą C, gal galit tuo pačiu paaiškinti man mistinį dalyką - kaip moterys, kurios pačios yra mamos ir turi savo vaikų, kituose vaikuose, jaunuoliuose, kurie yra netradicinės orientacijos - pirmiausia mato "iškrypėlius", "ligonius" ir pan. O ne jaunus žmonės, ne žmones su geru jumoro jausmu, ne žmonės kurie studijuoja, moka gražiai dainuoti ar dar kažką. Tiesiog - mato ne ŽMONES.
P.S. siunčiu tūkstantį apkabinimų vaikams, kurių mamos pasirinko A ir B. Ir tiems, kurie niekad neprisipažino mamoms, nes žinojo, kad jos pasirinks A ir B. Taip pat siunčiu ir maldą tiems, kurių jau nebėra, nes jų mamos pasirinko A ir B, ir jiems buvo per sunku su tuo susitaikyti.
Jei pasirinkote A arba B - grįžkite skaityti iš naujo mano rašinėlio
Pranešimai
