Kad būčiau gyvenusi dabartiniais laikais...

Kad būčiau gyvenusi šiais laikais, svarsto mano močiutė Valerija-Birutė. Vienintelę gyvą turiu iš visų senelių. Jeigu yra besiskundžiančių bobulyčių dabartiniais laikais, tai tikrai ne jinai. Jai 84. Protinga ir graži moteris. Sunkiu laiku gyveno, nepavydėt. Tėvai ūkininkai buvo, tad ir pieno, ir miltų užteko. Duona tais laikais pagal talonus būdavo. Pareidama iš mokyklos turėdavo parnešti kepaliuką, bet trupinėlis po trupinėlio žiūrėk ir sunykdavo puselė. O buvo ir toks laikas, kad ant duonos užsidėjus kiaušinio gabalėlį su nosim kąsdami pastumdavo, kad kvapas liktų, o jau paskutinis kąsnis - aukso vertės...

Visada močiutė prie gamtos ir su gamta. Laukų vaikas. Darbo niekad nebijojo. Mėgo žaisti krepšinį, žaidė miesto rinktinėje. Labai patiko keramika, todėl bandė stoti į Telšių dailės akademiją. Įstojo, tačiau sunkiai, nes tėvas buvo įtariamas tarybų valdžios priešas, todėl tas 'vardas' gulė ir ant vaikų pečių...

Mano močiutė - elegancija

Turėjo du brolius. Jauniausias - Vaclovas - dar šiais metais 75 m. atšventė. Šviesus žmogus, dėstytojas, o ir dabar dar daugelį Lietuvos įstatymų geriau išmano nei tie kam reikėtų juos išmanyti. Dėl teisybės mėgsta kovoti. Stoja pats vienas prieš daugelį jį puolančių. Sveikatos jam ir ištvermės! O ištvermės matyt jaunystėje sėmėsi visi, iš mamos, kuri liko su trim vaikais gyvenimą gyvent. Vaclovo rūbai lopas ant lopo 'puošti' būdavo, iš neturėjimo kuo apsirengt. Berniukėlis, kaip ir visi bendraamžiai, mėgo savo sunkų, bet vaikišką gyvenimą.

Vyresnėlis Kostas gimęs svarbią Lietuvai dieną - kovo 11-ą. Mirė 60-ies ramiai užmerkdamas akis prie stalo, kai gyvenimas jo rodos viesulu prabėgo. Vos būdamas 14-os metelių buvo ištremtas į Kareliją. Koks gi ten pipiras berniukėlis valdžios priešas!? Tremtin pateko visiškai atsitiktinai užsukęs pas draugus, kurie tuo metu rašė kažką prieš tarybų valdžią. Taip ir suėmė visus... Vienas iš nedaugelio žinodamas nepraeinamus taigos takus, rinko iš medžiotojų voverių mėsą (jiems palikdamas kailius), ir nešė į stovyklą kitiems tremtiniams, taip ne vieną išgelbėdamas nuo bado. Vėliau buvo išsiųstas į Karagandą be teisės sugrįžti į Tėvynę. Praėjo nemažai laiko. Gyvendamas ten sukūrė šeimą, pasistatė namą. Tačiau kai laikai pradėjo keistis, ėmė prašytis grįžimui į Tėvynę. Tą dieną, kai turėjo skristi į Lietuvą, susitikę su senu geru draugu, plepėdami praleido lėktuvo skrydį. Lemtingas lėktuvas sudužo, o jis dar ilgai buvo apklausinėjamas kodėl pats neskrido šiuo reisu... Tiesiog neįtikėtinas sutapimas. Tikėjo Lietuva. Dažnai, jam pageidaujant, skambėdavo daina "Lietuva brangi". Galiausiai grįžo namo. Praėjus metams po Kosto mirties atėjo reabilitacija, kad jis nekaltas. Nesulaukė žmogus, bet širdyje visad nešiojo... Aš pati jį kuo puikiausiai atsimenu. Mokėjo su vaikais užsiimt, visad laukdavau atvykstant į svečius, puldavau pasitikt rankas iškėlus.

Atsimena močiutė kaip paskutinykart tėvą matė, už rankos kaip palaikė, nepakartosi, neatpasakosi... Močiutei tuo metu devyneri buvo, jauniausiam Vaclovui treji, o vyresnėliui Kostui trylika.

Artėjant lemtingai birželio 24d. nakčiai norėjau papasakoti istoriją apie Rainius. Ten nusėdo kai kurių šeimų viltys ir likimai. Močiutės tėvai buvo ūkininkai. Nei dideli, nei maži, gal porą arklių turėjo. Geresniais metais gal ir darbininką vieną kitą turėjo. Močiutės tėtis (mano probočius) buvo suimtas savo namuose gana anksti 1940 metais spalio 31d., kaip įtariamas veikęs prieš bolševikus ir priklausęs Šaulių sąjungai. Jokių įrodymo dokumentų nerasta ir dabar sunku patikrinti kuom jį bolševikai įtarė. Buvo uždarytas į Telšių kalėjimą tardymams. Į namus nebegrįžo... Ypatingojo susirinkimo metu (1941 04 26) buvo nuteistas aštuoneriems metams lagerio. Tačiau sovietų evakuacijos iš Telšių metu (1941 06 25), buvo nukankintas Rainių miškelyje, kaip ir dar 76 politiniai kaliniai - žemaičiai inteligentai, ūkininkai, moksleiviai... Per vienerius bolševikų okupacijos metus buvo išžudyta tūkstančiai Lietuvos žmonių. Dešimtimis tūkstančių išsiųsti į Sibirą, kuo toliau nuo artimųjų, namų, tautos. Nederėtų lyginti vienų skausmo su kitu, tačiau bene pats tragiškiausias įvykis - ką turėjo išgyventi Telšių kalėjimo politiniai kaliniai, nukankinti žiauriausiu būdu iš birželio 24 į 25 naktį, 1941 m. Rainių miškelyje. Čia pasireiškė neaprašomas bolševikų sadizmas su visišku žmogaus išsigimimu bei sužvėrėjimu (citatos iš knygos "Telšių kankiniai"). Tai buvo bene vienintelės žudynės, kai neliko nei vieno gyvo liudytojo. Mano prosenelis buvo vienas iš atrinktųjų sunaikinimui Rainiuose. O juk galėjo probočius pavargti tuos 8 metus lageryje, gal būtų viltis grįžt pas vaikus, į šeimą... o dabar skaitau gydytojų išvadas: verkė vyrai, motinos negalėjo pažinti sūnų, žmonos vyrų... o pagrindinis genocido vykdytojas Petras Raslanas gyvena laisvu žmogumi Rusijos platybėse, ginamas Rusijos. Pasiaiškinime Raslanas sakė: "esu įsitikinęs, kad tarp nužudytųjų nebuvo nei vieno nekalto". O jų kaltė buvo - stipriai mylėjo Lietuvą.

Nebenoriu kalbėti daugiau apie mirtį, noriu kalbėti apie meilę. Vienas mūsų draugas G. pasidalino nuoroda, kur sudėti Rainių kankinių laiškai ir atminimai. Radau savo probočiaus laiškus rašytus žmonai Onutei. Niekad nebuvau jų anksčiau mačius. Kiek meilės sudėta, kiek grožio... Tai vieni gražiausių mano skaitytų laiškų. Atsimenu savo prosenelę Onutę (mano mamos mylimiausią močiutę) dar gyvą esant: mažiukė, kresnutė, man iki peties močiutė, pragyveno savo gyvenimą aukštai galvą keldama, teisybės ieškodama. Mielas žmogus buvo...

Susipažinkite: probočius - mano močiutės tėtis - Vladas Motuzas ir jo laiškai Onutei (kalba netaisyta, iš Valentino Markevičiaus surinktos medžiagos "Rainių raudos").

1 laiškas:  Brangi Onute! 
Iš tavės gavau pora baltinių, 3 pakiukus popirosų, muilo, kailinius ir kojines, popirosų ir muilo daugiau nebenešk, iš rūbų gali atnešti šiltas apatines kelnes, por nosinaičių, dantų šepetuką, miltelių, pirštines ir jei turi patuogia pagalvėlė, ir tūbus su kaliošais. Daugiau iš rubų nėka nenešk. Iš maisto gali atnešti saldainių ir šokolado, tik nenešk dideleis kiekiais, nes daug bus iš didystės, o maž iš meilės. Pažiurėk kad odos nesupelėtu dar atnešk vasarines kojines kurias nešiojau ir susidėk smulkiosius daiktus į skrynia, užrakink kad geradariai nepavoktu. Vaikai jei eina į mokykla tegul stengiasi mokintės, tegul neslapstos nė nukuokių pamokų nes jėms patėms tas reikalinga. Esu labai sveikas daug sveikesnis kaip suimant, ir jaučios gerai, nors tyliai bet dažnai dainoju, ir tas man duoda daug energijos. Onutė! Tu taip pat dainok ir prė tuo pratink vaikus, nes daina žmogu jaunina ir visokeis būdais įvairina žmogaus givenima. Dažnai vaikams papasakok apie blogus žmones, kaip jų išvengti, kad nenuslydus nuo tėsos kelio. Teeini mūsų vaikučiai tavo ir mano pramintais takais, teneėško jie laimės kituose asmenyse, bet laime žmogus gali susikurti tik pats. Siunčiu daug linkėjimų ir pasisekimo mūsų buvusiems ir esamėms darbininkams. Marijonai kaipuo dydvyriai atskiras linkėjimas. Taip pat siunčiu daug pasisekimo tėms kurėms aš buvau jų laimės stabdis, temaudusi jie tuos saulės spinduliose kurios aš jiem buvau uždengis. Kaip dabar atrodo mūsų karvutės, tur būti jų oda šimet nėra tokia švelni kaip kituomis žėmomis, nes aš juoms daug laiko pašvesdavau, kalėdu švenčiu proga mūsu karvutėms duok padvigubinta davini buro...ir kiekviena mano vardu paglostik. Kaip atrodo mūsų Vacis, ar didelis išaugo, ar beatmena mane. Laiška man nerašik. Pasilėku tave milys tavo vyras.

Motuzas

2 laiškas: Brangi Onutė! 
Atnešk man pilkas milines kelnes, dvi poras marškinių, ir vienas vilnones, toliaus, atnešk maišiuką daiktams susikrauti, talpos vidutini, žinoma kad būtu apostiprus ir įsiuk raides ir atnešk raidėms siuti siulo nedaug. Toliaus jei gali atnešk maisto 1.1/2 kilios sviesto, sudėk į molini puoduka ir pasūdink, gerai butu sviesto i medini, paskui gerų lašinių žinoma geriau rukytu, ir dešros kuoki galiuka duonos gali nenešti daugiau riebalų. Toliaus jei turi bent 3-4 šimtus litų pinigų, iš atneštųjų nėko dar nepirkau, kasoje randasi 110 rublių. Toliaus pasisteng ateik į pasimatyma, pasimatymo tvarka tur but žinai. Jei gautumei nupirk maudytis ragoška gal kur gausi, ir gera dantų šepetuka, ir dar gera prausama muila, tą muila kur atnešei tebeturiu. Dabar gali parašyti man laiška, kad rašyis parašyk kas kumetinėi paliko, kokias pareigas kas eina, kiek uždirba, kiek kuo gaus, kas atėjio naujų, kaip Lukauskis su sava žmona givena, ar jų vaikai tarnauja, kur Martinkus, Kontautas ir Norkus givena, ar visos Vėlaitės tebėra gyvos, ir kas pas jus dedasi, kaip Godelis begivena. Labai džiaugios, kad tu Onute palikai vietoje, nor tau ir sunkei bus, bet kaip nors gal išvargsi. Mano likimu nesirūpink, žinai, kad esu tvirtas, manau išlaikyti. Kaip Domas ar begivena pas tave, ar juo žmona ant taves nesupiks, ir ar tau nesusidarys kuokio nemalonumo. Onutė! Galvoka laisvai ir kilniai, nes kilnumas žmogu daro galingu. Daigtų niekam neskolink, ar tai būtu namiškei ar pašalinei. Odas saugok. Už mauzerį ar gavai atlyginima onute iki malonaus pasimatymo, bučioju jus visus. Labų dienų ir pasisekimo Vėlaitėms, Godeliams ir pažystamėms.

Vladas

Tikriausiai apie tuos sunkius laikus ne vienas esame kažką girdėję iš močiučių ar senelių. Bet rodos dar kol maži, tai ne taip suprantama, kai užaugi tai nebėr kas dalinasi prisiminimais... Tas pats draugas G. pasakojo apie savo senelį ir jo išgyvenimus, kuriuos norisi papasakoti ir jums. Tikiu, kad atsirastų daug tokių, kurie turėtų atsiminimų apie savuosius. Trumpas G. pasakojimas:

"Telšių kalėjime ir mano seneliui teko pabūti, bet tik 1944 ar 1945 m. Tada 20 ar 21 metus ėjo. Kai kameros draugas po tardymų nakties iki vakaro pasimirė, senelis kitą dieną prisipažino viską ką žinojo, užtat gyvas liko, nors labai nedaug trūko, kad Karelijoj būtų sušalęs ar badu miręs...

O tada baisūs laikai buvo, karas dėl išlikimo. Naciai ruošė pakasynas visiems mums – 2/3 sunaikinti, o likusius beraščiais ir beteisiais vergais paversti, žemės ūkį dirbti ir į priverstinius darbus Vokietijos fabrikuose uždaryti. Mano prosenelė, pėsčia su sena mama ir trim mažamečiais vaikais, per I Pasaulinį karą buvo į Saksoniją (Vokietijoj) išvaryti darbams. Viena grįžo, o visi kiti badu išmirė. Sakė, kad žmonės žole mito... Prosenelis iš karo su japonais grįžo, naujų vaikų susilaukė, bet vyriausias sūnus žuvo su vokiečiais per II Pasaulinį karą kariaudamas.

Man senelis pakankamai daug ir detaliai pasakojo apie tuos laikus. Tame tarpe ir kaip lageryje ežys didžiausias delikatesas būdavo pasigaut ir suvalgyt. Buvau labai pristojęs prie senelio - vienintelis iš anūkų norėjau kuo daugiau kad man papasakotų. Dar būdamas mažas, gal kokių 11 metų, prašiausi į lovą miegot ir klausyt šių pasakojimų... Deja, 1999 mirė tas senelis.

Tų laikų kartais žmonės ir nebenori prisiminti, nes labai skaudūs išgyvenimai buvo. Man atrodo, kad jie tokį riebų brūkšnį ties 1950-o dešimtmečio pradžia užbrėžė, ir atskyrė tuos du laikotarpius. Mano močiutė apie karą ir pokarį visuomet sako, kad buvo baisūs laikai, ir kitaip žmogaus gyvybė buvo matuojama... jei kas pražuvo, tai pražuvo, nieko nepadarysi, net raudoti neverta – priimt kaip faktą ir viskas. Toks kaip asmenybės susidvejinimas, kad galėtų toliau gyventi.

Vargo matę neįsivaizduojamai daug mūsų proseneliai ir seneliai. Skaudu, kad dabar pamirštam dėl ko jie kovojo, dirbo, žuvo... Be supratimo rizikuojam, kad vėl panašių laikų sulauksim, kuomet grupelė žmonių viską norės sau pasiimti, nieko kitiems nepaliekant."