Suaugę fėjomis tikime

Nežinau, kaip čia taip nutiko, bet galvoju, kad gerųjų fėjų visgi YRA. Nesakyčiau taip, bet vieną tikrai sutikau tris dienas atgal.

Dar praeitais metais nusipirkom bilietus į Oskaro Koršunovo režisuotą spektaklį, pagal rusų klasiko Antono Čechovo pjesę "Žuvėdra". Esu mačiusi vieną šios pjesės versiją dar mokyklos laikais. Tuomet mažiau vertinau meną ir pagrindinis akcentas buvo išvyka su klasės draugais iš mažo miestelio į didmiestį. Spektaklį iki pat šūvio pramiegojom...

Paskutinykart lietuviškame spektaklyje Briuselyje buvome prieš porą metų, Lietuvos prezidentavimo ES metu. Lietuviškų spektalių čia ne taip dažnai pasitaiko. Tuo metu buvo rodomas O. Koršunovo "Hamletas". Taigi beveik galiu teigti, kad pasidarėme ištikimi šio režisieriaus talento ir spektaklių gerbėjai ir lankytojai.

Atėjo ilgai laukta penktadieninės "Žuvėdros" diena. Nuo 19 val. spektaklio pristatymas publikai, į kurį mes jau matomai nebespėjame, nes reikia vaikus priduoti mielai kaimynei E., kuri juos sutiko pasaugoti su įsipareigojimu pažiūrėti jos vaikus per šeštadienį vyksiantį antrąjį "Žuvėdros" spektaklį. Taigi, spektaklis nuo 20 val. Nerijus grįžta po darbo, greitas ruošimasis kultūrinimuisi, išvažiuojam likus pusvalandžiui iki pasirodymo. Laiko sočiai, bet visas miestas važiuoja į miestą! Nuuuu šakės, nėra kur mašinos statyti... Karaliaus rūmai užimti, visos patvorės kur galima ir kur negalima apmėtytos mašinomis. Sukam ratais karališką parką, katedrą, šunkelius ir šaligatvius. Minutės tiksi, nervinė lemputė pradeda žybsėti... Vėluosim...


"Gal nebeinam? Gal einam kur geriau kavos išgerti? - mestelėjau tokią mintį Nerijui. - Geriau, nei "D" eilės ieškoti tamsoje spektaklio metu..."

Ne, Nerijus dar tiki... Važiuojam į požeminį Bozar'o parkingą, nemokamus jau patikrinom visus. Išlipam aišku visai kitoj pusėj nei reikia. Ateiname iki vietos, o čia - visiškas gėdos stulpas vidury šiuolaikinio meno rūmų... "Pavėlavote. Atsiprašome, bet spektaklis jau vyksta, nebegalime įleisti..." - pasako mergina žiūrėdama į mūsų bilietus. Dar pasitikslina pas vieną pagyvenusį vaikiną, atsakingą už salės durų atidarymą, ar tikrai nėra kokių atsarginių įėjimų? Nėra. OK. Viskas. Einam laukan link mašinos. Ašaros upeliais teka - nu nieko negaliu padaryti sau... Taip laukiau, ir vat - visa salė spėjo, o mes - ne...



Ties šviesoforu matome tą patį pagyvenusį vaikiną - raktininką, kuris skuta kažkur vienmarškinis tolyn. Raudonas šviesoforas dega, visi trys laukiame žalios. Koks kontaktas ar chemija čia įvyko - nesupratau, bet jis sako: "Tiek to, einam įleisiu jus, please, einam..."

What!?!

- Nu ne, neisim, žiūrėkit kaip aš atrodau... Nu ta "Žuvėdra" - drama, bet ne ant tiek! Ir šiaip gėda, kad vėluojam, neisim tikrai... - puoliau įrodinėti, kad tikrai nebeįmanoma šiandien nueiti.

- Tai jūs rytoj būtinai ateikite! Prižadėkite, kad ateisite rytoj, please... Prižadėkite... - reikalauja gerasis dėdė.

- Ne, ryt nėra jau nei bilietų pirkti, ir dar vaikus reikia prižiūrėti... Neišeina, tikrai neateisim, bet Jūs tikrai labai malonus :) - išspaudžiau varganą sugniuždytos moters šypseną.

Aš tikrai matyt atrodžiau baisiai nekaip, kad tas vyrutis ėmė mūsų maldauti, kad mes pasistengtumėm ateiti šeštadienį, kad mes prižadėtume jam ir patikintume, jog tikrai ateisime, o jis mums bilietus šeštadienio vakarui dovanos...

What!?!

Jis taip nuoširdžiai gražiai kalbėjo taisyklinga britų kalba, kad tas mus užbūrė: "Please, come tomorrow. Promise me that you will come..." Oh, so nice...

Šeštadienį viskas išsisprendžia savaime: vaikai išsiskirsto kas kur, o mes nusprendžiame "Žuvėdrą" pamatyti. Išvažiuojam smarkiai anksčiau, bet vietų parkingui šiandien kiek tik nori. Iki pat galo netikiu, kad šie bilietai egzistuoja, kad jie tikri, baisu ar vėl neatsistosim prie gėdos stulpo... Netikiu, kad kažkoks šviesulys mūsų prašė, o ne - maldavo, prižadėti ateiti. Nusipirkusi saldainių dėžutę žengiu į Bozarą. Bilietai tikri. Gero vakaro palinki, stovinti prie įėjimo, mergina. Klausom "Introduction" į "Žuvėdrą". Viskas pagal planą. Įspėja neišsigąsti spektaklio metu būsimų šūvių. Žinom žinom... Prisimenam... Einam ieškoti mūsų geradario, kurio niekur nesimato... Pokalbiai su draugais, pasakojimai kaip susigadinom vakar vakarą ir kokia laiminga užtat ši diena. Šviesos pritemsta, primindamos tuoj būsiant spektaklio pradžią, salės durys atsidaro ir, o jetau - mūsų senolis! Puolu vos ne į glėbį su savo saldainiais ir išpyškinu: "You are my Hero of the Year!"

Ir jis išskrido. Daugiau tą vakarą jo nebematėme.

Spektaklis buvo nuostabus. Tiesa, man asmeniškai pirma dalis nuostabesnė už antrą, kur beveik jau ir pakartojau pirmo jaunystės žiūrėjimo klaidas - apsnūdau - pabaigai, iki šūvio.

Važiuojant namo Nerijui sakiau, kad mes tikriausiai sutikom fėją, kuri atsirado ten kur reikia, tada kada reikia ir sunku patikėti, kad visa tai įvyko mums. Ačiū.