Prancūzijos šiaurietiškas grožis

Visų šventųjų atostogos. Sakom: važiuojam kur nors, tik kur negalim apsispręsti... sunku, kai viskas ranka pasiekiama. Norėjom iki Barselonos važiuot, bet pagalvojom, kad nesam pasirengę su vaikais vykti 1400 km į vieną pusę, tad nutarėm imt šiek tiek mažiau - 650 km (į vieną pusę), ką vaikai visai padoriai išgyveno.

Pirmas mūsų taškas - gražus Prancūzijos slėnis - Les Andelys (Pandėlys lietuviškai būtų). Kaip ką tik išlipus iš autostrados, mus išgriovė iš kojų nauji vaizdiniai akims. Labai patiko. Mantvydas ir Rusnė nulaipiojo kiekvieną medį, nes šakos gana žemos ir nebaisu karstytis jomis. Ir būtinai dar reikėjo rasti savo keliuką (nesvarbu, kad ir per žolynus), nes tuo keliu, kuris jau išmintas, eina tik bailiai!

Pilis Château-Gaillard

Laipiojimas medžiais

Kadangi buvo 'šventės', tad grėsė, kad negausime viešbučio nakvynei. Nerimas šioks toks. Jau buvome susitaikę su mintimi, kad jeigu kas bandysime miegot mašinoj, bet su vakaru ta mintis pabėgo kažkur. Ir ilgiau paieškoję apsistojome Ibis viešbutyje, sumokėję ~170 euriukų už naktį. Na, kas yra gerai, kad paskui visi viešbučiai žiauriai pigūs atrodo. Tiesa, bandėm nuvykti į kempingą ir ten pasižiūrėti gal netyčia pasiimsim kokį gyvenamą vagonėlį, bet sezonas vasarinis jau baigėsi, žiemos sezonas dar neprasidėjo, todėl kempingai tuštutėliai, nė gyvos dvasios. Bet kambarys buvo dviejų aukštų, su balkonėliu į Deauville miestą, į prieplauką su jachtomis.. nėra ko pykt, gražus visgi, kaip ir kaina.

Deauville

Bet kiek ten tuo viešbučiu džiaugsies. Išėjom ieškot maisto. Radom itališkos picos, dar bulvyčių, kiekvienam pagal skonį. Dar bandėm naktyje jūrą rasti, bet jinai buvo kažkur nuėjusi tolyn, ir nesimatė beribėje tamsoje, bet ryte kažkodėl radom nesunkiai. Iki pietų praslankiojom pajūriu. Seniai nebuvau taip susižavėjusi kriauklytėmis ir vaikų entuziazmu tyrinėti gamtą. Mantvydas kriauklytes užvadino indėniškomis (nes labai spalvotos ir didelės), ir dar labai norėjo vežtis augint jūrinę žvaigždę, ir dar ežį jūros... bet perkalbėjom įmest atgal jūron. Dar padarėm fotosesiją su mirusiu krabu.

Indėniškos kriauklės dešinėje

Ir vos vos mus iš ten Nerijus išviliojo sakydamas, jei nepasikelsim nuo pajūrio vėl teks gyventi karališkai ten pat, bet mes neišdidūs paukščiai... pakilom. Pakeliui dar prisipirkom visokių smirdančių sūrių, nuo kurių patys žiaugčiojom ryte įsėdę į mašiną, o vėliau ir namie šaldytuvą pradarius... O būtent specifika prancūzų ožkų sūriuose ir pelėsiniuose sūriuose netgi man patiko. Pas ūkininkus pirkti sūriai sūresni (gerai skamba vienok - sūris sūriuotas) nei įprastai pirkdavom parduotuvėj, o iš to ko neparduoda sudžiovina, easy.

Kol klaidžiojom ieškodami rekomenduoto sidro ir calvadoso, mus supo gražus ruduo. Kol vasara tai kažkaip to rudens nepasiilgstu, bet kai saulėtą dieną aplinka sumirga savo spalvomis, mirk vietoj. Ir dvarų dvarelių ten pilna. Kaimai važiuojant pro šoną taip ir rodosi visu savo gražumu, tvarkinga, kaimo stiliukas kažkoks... gaila, bet nepalyginsi su lietuvišku sodžiumi. Yra ir Lietuvoj grožybių, bet taip, kad visas kaimelis ar mažas miestelis turėtų rudos plytos namą, ar moliu ir medžiu drėbtas sodybas, neteko matyti. Rumšiškės nebent ir pan. Neišliko gal. Pavyzdžiui parduotuvytė maždaug tokia, kurią nusifotkinau sustojime. Paprasta, bet labai miela. Ir tokiu pat stiliumi pastatytas visas miestelis. Gražu.

Simpatiškas namukas

Vat kaip tik draugei pasiguodžiau, kaip man fotografija darosi liga. Aš kai važiuoju mašina stebiu viską pro langą (čia kai nevairuoju ir nemiegu). Ir jei nepavyksta sustoti man nusifotografuot ką mačiau virtualiai perkeltą į skaitmeną... mane tas vaizdas persekioja dar ilgai ilgai ilgai su gailesčiu, kad aš jo neturiu. Kai kurie tokie 'kadrai' dar iškyla prisiminimuose iš tų laikų kol net neturėjau su kuo fotografuot. Bet tai čia gal visi turi tokią priklausomybę kažkam ką mėgsta. Džiaugiuosi, kad mane pasirinko pvz. ne alkoholis :)

Beje apie tą alkoholį. Pagaliau tą legendomis nusagstytą sidro namą mes radom. Šeimininkai mus aplenkė 5 min., buvo išvykę su reikalais kažkur, bet džiugu, kad grįžo laiku. Tai kaip ir gerai, kad kurį laiką klaidžiojom apylinkėmis ieškodami to, kas niekur neparašyta anei pažymėta ženklais. Ir čia man kaip visada suskausta širdį kai toks mielas senukas, kurio verslas nusagstytas ordinais, žinovas to ką išmano geriausiai, mums pila vieną po kito sidro taurelę paragauti kuo garsūs šie toliai. Gaila senatvės. Ne kartą esu pagavus save mintyse, kad man bus gaila to žmogaus kai jo nebebus... ech. Bet sidro tai prisipirkom sočiai, gal irgi iš to gailesčio? Dar bandėm palikti arbatos kokius porą eurų, bet mums už juos įdėjo obuolių savo, užsispyręs vienok, o tokie matyt toli eina ;)

Smagu, kad radom šeimininkus namie.

Šiaip po tų ragavimų buvo labai smagu važiuot, mažai rūpėjo ar gausim nakvynę - gražu ir po žvaigždėmis miegot. Ir dar nufotkino mus automatas kažkoks gatvinis, bet tai ką... negi siųs į Belgiją sąskaitas? Baisiai čia, mes greit iš ten pabėgom, gal nesuras.

Galiausiai pasiekėm Saint Michelio kalną. Gražus. Iš toli geriau matosi. Kadangi buvo labai vėjuota, tai susisukau tokį turbanėlį iš skaros, kad neplaikstytų plaukų, ir užtat sulaukiau nemažai dėmesio. Ar durnai atrodė, ar kad gerai atrodė, bet šeima nesibaidė. Ir kaip ten bebūtų, mes ten prasitrynėm visą dieną... dabar kai pagalvoju ką mes ten tiek veikėm, ant vieno kalno?

Le Mont Saint Michel

Šeimyna, truputį pavargus po dienos laipiojimų ir istorijos

Ir galiausiai taškas, nuo kurio pradėjome riedėti atgal - Saint Malo. Mieste beveik nevaikščiojom, tiksliau mažai vaikščiojom, nes visas grožis čia už miesto: miesto siena ir salos einančios į jūrą. Su dideliu džiaugsmu nulydėjom senkantį jūros vandenį, ir takeliu vedančiu per kriaukles nužingsniavome į šalia esančią salą. O saulei nusileidus ilgai ir nuobodžiai važiavom atgal.

Tuo mažučiu takučiu (žuvėdrai už nugaros)
vandeniui nusekus perėjom į salą

Daugiau foto apie šią kelionę ir rudeninius įspūdžius galite pavartyti mano picasoj: https://picasaweb.google.com/100173375114435000017/RudensGerybes11?authkey=Gv1sRgCMLSj_PFv5SeYg#

Su Meile,
Ramunė