Poezijos vakaras su TIKRAIS poetais

Nesu labai didelė poezijos žinovė ir gerbėja. Prašom nesimėtyti obuolių graužtukais...

Vis pagalvodavau, kad gal ir norėčiau nueiti į kokį lietuviškos poezijos renginį "Poezijos pavasaris" ar pan., ir pasižiūrėti kaip mūsų draugė Agnė Žagrakalytė skaito savo eiles. Dažniausiai apie žmogaus gyvenimą žinai tiek, kiek susiduri kasdienybėje, o pasirodo labai įdomu pamatyti ir iš kitos, profesinės, pusės. Aš kaip jau minėjau nesu didelė poezijos gerbėja, bet tas vakaras su poetais Agne Žagrakalyte, Akvile Žilionyte, Kęstučiu Navaku ir Sergeju Kanovičium - man patiko. Patiko tikriausiai dėl to, kad skaitė taip kaip reikia skaityti. Man šiuolaikinė poezija rodos nesirimuoja, nesilanksto... aš pati nemoku skaityti. Skaityti moku, bet ne taip kaip norėtų, matyt, poetas. Galvočiau, kad tada skaitė ne eilėraščius, o tarytum neeiliuotus kūrinius (galbūt dėl to ir patiko). Netgi įsigydama poezijos knygą norėčiau ją pirkt kartu su pačiu poetu, kad man paskaitytų prieš miegą... bet taip nebūna juk, gauni tik autografą. Taip namo parsitempiau vieną iš geriausių (pasak rašytojo) knygą "Atspėtos fleitos", pats Kęstutis nepasidavė (nelabai ir prašiau, nedrįsau).

Nedrįsau, tiesą sakant, daugelio dalykų tą vakarą. Vienas iš tokių - kalbėt. Kai susirenka didelis būrys poezijos, literatūros, gražių žodžių, gilaus turinio žinovų, paprastai tariant baisu prasitart, kad galbūt neturi to kalbos lobyno prabangaus ir tada geriau iš viso patylėt. Nesijaučiau vieniša. Man rodos, kad buvo pilna salė tokių pat užsisklendusių poezijos klausytojų. Gal vienas kitas kuris išdrįso paklausti vieną kitą klausimą. Norėjau atsistoti ir pasakyti, kad man patinka šis vakaras. Pasakyti paprasčiausią komplimentą susirinkusiems poetams, kad jų eilės skamba nuostabiai, bet širdis taip tuksėjo, kad galvojau aplinkiniai tik ir girdi kaip ji tuoj iššoks, ir nubėgs ten kur nors ambasados koridoriais...

Poezijos guru

Kęstutis Navakas minėjo, kad parašius eilėraštį/kūrinį sunkiausia sugalvoti jam pavadinimą. Pritariu.