toks keistas slogutis, tartum rūkas,
dengia ankstyvą rudenio rytą
Yra toks posakis, jog vaikai turi sveikatos, turi laiko, bet neturi pinigų. Suaugę žmonės turi sveikatos, turi pinigų, bet neturi laiko. Senatvėje visi turi laiko, turi pinigų, bet nebeturi sveikatos. Mano rudeninis slogutis dėl mano močiutės, dėl senatvės žmonių, kurie kažkada sukosi vilkeliu, bėgo, skraidė...
Ji žiūri į tave meiliomis akimis su šypsena, nes tu panašu esi vertas pasitikėjimo. Ji žino, kad Savas, bet Kas Tiksliai? Sūnus laiko savo senutės motinos rankas ir klausia: kaip sveikata? A, jinai pažįsta tas rankas, ant jų matyta tatuiruotė - sako: Savas. Stoviu šalia, bet negaliu kalbėt, šypsausi, o širdį kaip spaudžia... Aš matau kaip senatvė suima į savo gniaužtus gražius močiutės prisiminimus. Aš matau kaip senatvė baigia paslėpti nuo jos viską kuo jinai džiaugėsi ar liūdėjo. Ji pamiršta kas ją mylėjo ir ką ji labai mylėjo. Ji nebežino, kad šalia stovi jos Mylimiausias anūkas! Žino, kad Savas, bet Kas Tiksliai? Ji negali pasakyti savo svajonių ar išsakyti kas jai skauda, ar kas neramina... Tyliai nueina į savo kambarį pailsėti, ramybės pasisemti...
Alzheimerio liga - viena dažniausių senatvinės demencijos priežasčių. Rašoma, kad kažkiek galima sulėtintis ligos progresavimą, laikantis ypatingai sveiko gyvenimo būdo, bet kaip susitaikyti su jau pažengusia liga... Kaip nuimti tą besisukantį voratinklį nuo šviesios žilos galvelės...
Kviečiu pažiūrėti trumpą lietuvišką filmuką iš LRT archyvo apie senolius "Šimtamečių Godas". Aprašas kaip gimė šis filmas ir pažintis su personažais. Ištrauka apie filmo kūrimą: "Juk tie senukai būdavo suvežami iš viso rajono į vakarones, šimtamečių pagerbimus, rengtus specialiai filmavimams. Visi senukai – iš vargingų šeimų, visi nematę arbatos, kavos, torto. „Biednų tėvų vaka“, kaip filme sako viena šimtametė."
Ir šiltam vakarui - amerikietiškas filmas apie jaunystės sparnus ir prisirišimą: The Notebook (2004)
2 komentarai (-ų) :
:::::(((((
Ach, mieloji... ateina tas laikas, kai tenka susitaikyti, kad keičiasi mūsų pasauliai - o tai ir yra baugiausia... Kad trupa jį laikančios rankos, kad atsitolina mūsų pačios pradžios, pasiglemžtos nedėkingų senatvių... žinau, kokie jautrūs pasimatymai su blankstančiais senoliais, kai baisiai baisu, kad nyksta ta pasaulio dalis, kuri nuo pat vaikystės atrodė nepajudama, nepakeičiama, tokia labai esminė, gili ir būtina. Gyvenimas kartais atrodo neteisingas ir nesilaikantis savo pažadų, o gal tik kitoks, nei buvo iš jo tikėtasi?
Rašyti komentarą