Vis džiaugiuosi ir galvoju: kaip smagu turėti net dvi mergytes, kurios kaip žiežirbos spragsi nuo kiekvieno komplimento. Gintarė jau ir pati sau negaili gražaus žodžio. Jos žodyne pirmauja žodis 'a-jai-jai' (suprast 'kaip gražu!') - užsidėjus ką nors ant galvos (pėdkelnes, trumpikes ar sijoną) arba ant nugaros užsimetus brolio kelnes; ar įlipus į užkandžių dėžutę žingsniuot per kambarį; ar įsivyniot į skarą, kai su pagalba iškrapštyt reikia... nieko, svarbu graži jaučiasi. Džiugina.

a-jai-jai (suprast 'kaip gražu!')

Dovanoti - miela

Šventės metuose kartą, kas?
Ne, ne gimtadienis. Kalėdos.

Jau praėjo, bet apie jas vis dar liko labai daug neparašyta. Pirmiausia, kaip su vaikais gaminome žaisliukus eglutei. Užduotis - pagaminti žaisliuką klasės draugui. Idėja aprašyta štai čia: "JAUKUS IR PRASMINGAS ŠVENČIŲ LAUKIMAS".

Rašomas nuoširdus sveikinimas

Aptarėme, kad smagu ne tik gauti dovanas, bet ir jas dovanoti kitiems. Su tėveliais buvo įvairių diskusijų: kad nėra laiko (nors visa savaitė prieš akis); kad nėra idėjų; kad nėra noro pirkti kiniškų niekučių ir pan. O kur idėja, kad keitimasis dovanėlėmis daugiau terapinis ir ritualinis veiksmas, kuris neturėtų būti įkainojamas brangiais daiktais? Kurie mažiau savim pasitikėjo - siūlė pirkti žaisliukus, kurie savim pasitikėjo - siūlė gamintis patiems, kai kurie organizavo dirbtuves pas save namie ir t.t. Bet juk kai įdedi daugiau darbo tai ir dovanoti mieliau, ar ne taip?

Atbėga Rusnė verkdama pas mane.
- Kas atsitiko? - klausiu.
- Mantvydas į Kūčias tempia... - pasikukčiodama.

Praitų metų Rusnės mėgstamiausia daina - tinkanti artėjančioms Kūčioms.
Žiūrėsim ar dainuosim šiais metais ;)

Dvylika patiekalų,
be mėsos nebegaliu...

Savo draugams internacionalams pasakojant apie lietuviškų Kūčių papročius:
- Gaminsim 12 patiekalų vienam vakarui ir viskas be mėsos, ir pan.
- O tai ką valgyt!?! - choru.

Kai norisi padaryti kažką gero

Kai negali nepamatyti tų spindulėlių akyse atėjus laiškui iš Kalėdų krašto, pats imi tikėti stebuklais. Tai, kas priverčia mus būti geresniais yra meilė: perliptum per kalnus, perbristum per jūras, iki Šiaurės Ašigalio nusigautum, kad tik savo mažuosius palepintum, kad ir mažomis, bet prasmingomis dovanomis. Taip vieną dieną mūsų namus pasiekė Nykštuko Tuko laiškas, kuris taip skaniai buvo suskaitytas, kad net aš prisižadėjau sau nuveikti daug darbų. Ypatingai džiaugiuosi, kad šį kartą skaityti laišką galėjo jau pats Mantvydas, nes juk adresuota vaikams.

Laiškas iš Nykštuko Tuko