Filmas prie kavos: Slidinėjimas Les Menuires 2016

Trys slėniai - labai rekomenduotina vieta slidinėtojams ir kalnų mėgėjams!

Kadangi nebuvo sniego pertekliaus daugelyje slidinėjimo kurortų, tai kur važiuosime atostogauti rinkomės tik paskutinę dieną, t.y. pirmą dieną po šv. Kalėdų. Stebėjome kur vaizdo kameros gyvai parodys kaip šiuo metu atrodo slidinėjimo trasos. Išsirinkome Les Menuires miestelį. Čia jau tenka būti antrą kartą. Čia esantis butukas standartinis, kalnų slidininkams pritaikytu interjeru: svarbiausia yra kur pernakvoti ir nusimaudyti, bet užtat už jo namo sienų prasideda tikras gyvenimas. Dar neteko taip patogiai gyventi - galima sakyti tiesiai trasoje.

Kadangi trys slėniai yra susisiekiantys keltuvais, tai pirkome leidimus, kurie padengia visą teritoriją. Trasų čia laaaaaabai daug, tik aišku dėl to paties sniego stokos ne visos veikiančios, tačiau jų yra pakankamai ir mums sočiai sočiai...

Saulė lydi ir šviečia mums kiekvieną dieną. Taip malonu mėgautis tuo tyru gamtos vaizdu ♥

Kai vaikams nuobodu - jie sugalvoja ką veikti

Neseniai skaičiau straipsnį, kur rekomenduojama palikti kartais vaikams laisvo laiko, kad jie patys galėtų užsiimti kūryba, t.y. susigalvoti patys kuom užsiimti. Toks laikas suteikia vaikams galimybę tyrinėti savo vidinį ir išorinį pasaulius, kurie ir yra kūrybiškumo pradžia. Jie mokosi bendrauti su savimi ir tikru pasauliu (ne tik kompiuteriniu), įsivaizduoti, išradinėti ir kurti. Tai skatina smegenų veiklą, motorinius įgūdžius, suvokimo gebėjimus. Vaikai taip pat turi būti fiziškai aktyvūs. Jų kūnai yra skirti judėti, ir jei jie juda - paprastai jie būna geros nuotaikos!

Taip ir padarėm.

Tyrimai rodo, kad vaikai, kurie reguliariai naudojasi elektronika yra labiau linkę jausti nuobodulį. Pagal savo vaikus sprendžiant tiesos tikrai yra... Vasaros metu, kai kompiuterio tenka mažiau, vaikai jį tiesiog primiršta ir eina ieškotis kitos veiklos. Ir randa, ir džiaugiasi, ir nenuobodžiauja! Pvz. nulaupyti senų bulvių daigus (atėmė darbą iš suaugusiųjų, nes jis jiems pasirodė įdomus).

Straipsnyje yra pateiktas 115 nuostabių idėjų ką galima veikti be kompiuterio. Pavyzdžiui:

* Padaryti iš siūlų lazerio kliūčių ruožą kambaryje
* Skaityti įvairias knygas

* Nuplauti veidrodžius

* Padaryti koliažą iš iškarpų

* Nustebinti mamą pietumis

* Pagaminti desertą

* Pradėti ką nors kolekcionuoti

* Sodinti augalus

* Sumaišyti skystą rankų muilą, kukurūzų krakmolą ir maisto dažus, kad gauti burbulą voniai, ir t.t.

Ieškant legendinio šaltinio

Ruduo niekada nebuvo mano mėgstamiausias metų laikas. Bet jei jis toks auksinis, šiltas ir gražus, kartais keičiu nuomonę. Patinka vaikščioti gelsvų lapų ir kaštonų nuklotais takais. Arba pravažiuoti dviračiu šiurenant padžiūvėlius ir pakeliant juos nuo žemės paskutiniam skrydžiui. Gamta tuomet atrodo tokia rami ir melancholiška...

Nusiteikę tokiam rudeniškui poilsiui vykome pasivaikščioti į Zoete Waters parką. Waversebaan, Oud-Heverlee. Čia teka legendinis šaltinis. O legenda tokia, kad žmonės ten nuo senų laikų važiuoja, moliniais indais vandenį semia ir juose jį laiko, geria, mineralais kūną ir sielą gydo. O mes nors jau Briusely aštunti metai gyvename ir labai seniai girdėjom apie jį, susiruošėme nuvažiuoti tik prieš porą savaičių.

Rudens pats gražumas. Auksinis. Lapas po lapo į puokštę, kaštonas po kaštono į krepšelį. Renkame valgomus kaštonus-kaštainius, kepsime ir ragausime juos grįžę namo. Dar randamas vienas kitas riešutas, ir dar neištirtos erdvės jau žinomose teritorijose. Ramybė ir šventas šeimos laikas.

Daugiau pašiurenimų lapais pamatysite čia -  "Auksinis ruduo".

Su rugsėjo 1-ąja!

Šiais metais susitikome su klasės draugais po 20 metų mokyklos baigimo. Buvo be galo malonu visus matyti. Rodos nepasikeitę, rodos visai ne 20 metų praėjo, gal tik kokie 5 (daugiausiai). Toks jausmas, kad broliai ir sesės susirinko - nesusvetimėję, o tik artimesni nei bet kada. Miela. Jauku. Ypač džiaugiuosi, kad pasirodė keli klasiokai, kurių po mokyklos nematėme ♥

Kiek daug emocijų iš pradinių klasių mokytojos Valės Beržienės, kuri jautėsi labai pamaloninta ir įvertinta pakvietimu į mūsų susitikimą. Kiek daug gražių žodžių buvo pasakyta mūsų auklėtojos Adolfinos Varnelienės, kuri vis dar kuria ir nesustoja tobulėti literatūroje. Mylėkime savo mokytojus, su kuriais praleidžiame visai nemažą dalį savo jauno gyvenimo.

Man didelį įspūdį paliko mūsų pačių vaikai, kuriuos atsivedėme parodyti savo mokyklą, savo pramintus takus koridoriais. Jie sėdėjo mano klasėje, mano suole ♥ Tai - transformacija laike. Žiūrėdama į juos, tarsi iš šono žiūrėjau į save, į savo mokyklos laikų pažinimo džiaugsmą.

Susiorganizavome ekskursiją po Telšių miestą. Labai patiko. Gidas Andrius Dacius su jumoru ir savo istorinėmis žiniomis sugebėjo sudominti net ir pačius mažiausius. Galvojau, kad vaikams gali pabosti klausytis ir vaikščioti iš paskos, bet stebėjau kaip jie susidomėję sekė gido pėdomis ir kiekvieną jo gestą. O aš užmačiau niekad anksčiau nematytų architektūros ir skulptūros objektų ir sužinojau įvairių detalių kas-kaip-kodėl-kadaise įvyko. Tiesa, mažai ką galėčiau atpasakoti... :D

Atidarėme mūsų 15-ojo susitikimo metu moliu aplipintą ir penkis metus saugotą brendžio butelį!


Pralėkė tie 20 metų rodos taip greit, kad ir suprasti nespėjome. O vat rugsėjo takeliu vedu jau savo visus tris džiaugsmelius mokyklon, kur savi dideli lūkesčiai ir įdomybių pilni metai laukia. Mantvydas - jau septintokas, Rusnė - ketvirtokė, o mažoji mūsų Gintarė - pirmokė. Viskas, nebeturim darželio, visi dideli jau pas mus!

Marokas

Tik ką grįžom iš Maroko. Skridome iš Briuselio Zaventemo oro uosto su Royal Air Maroc kompanija. Vaikams buvo naujiena maitinimas skrydžio metu. Su tokia pramoga dar nėra tekę jiems susidurti. Negalėjo patikėti, kad gaus valgyti nemokamai! Visa veikla taip išblaško, kad tos 3 valandos pralekia greitai. Bilietus pirkome vasario mėnesį, dar prieš visus teroristinius išpuolius. Spauda gąsdino eilėmis prie Zaventemo oro uosto, tačiau džiaugsmui tai nepasitvirtino - viską praėjome lengvai ir be didelių kliūčių. Tačiau Briuselio gyvenimas pasikeitė 180 laipsnių kampu. Visi visus akylai stebi, o ypač nepavydėtina būti musulmonu svečiu, kurį visi žvilgsniu skanuoja dvigubai.

Maroke gyvenome pilnas keturias dienas:
1 diena: Rabat
2 diena: Casablanca
3 diena: Salé ir paplūdimiai
4 diena: Rabat zoologijos sodas

Apie Rabatą daug nebuvome girdėję, paskui tik įsitikinome, kad tai mažiau mylimas turistų miestas. Tikriausiai dėl to visi prekeiviai čia neišpuikę, kainos neužkeltos, mielai atsako klausiami, draugiškai pamoja ranka kviesdami užeiti. Didelė dalis marokiečių supranta prancūziškai. Ši kalba dėstoma mokyklose kaip pagrindinė užsienio kalba, o užrašai pakartotinai užrašyti prancūziškai, todėl daugeliu atvejų susikalbėti nebuvo didelių problemų.

Europa sutinka Afrikos žemyną!

Iš viešbučio mums užsakė 'didelį taxi' (tokie čia brangesni ir neįsijungia skaitliuko, galioja susitarimas). Taxi mums kainavo 20 eur į vieną pusę. Kaina nemaža, bet atsibeldus naktį į kitą žemyną visai nesinori ieškoti nuotykių. Maroke pilna yra mažųjų taxi, kurie talpina tik tris žmones, ir kiek girdėjom, yra labai pigūs, bet mes jų neišbandėme dėl paprastos priežasties - mūsų daugiau nei trys.

Viešbutį Riad El Maati susiradome Rabato senamiesčio širdyje - Medinoje (taip vadinamame senamiestyje). Tai buvo tarsi oazė po viso gatvės triukšmo ir amžino turgaus. Senamiesčio gatvėje nerasi medelio, o kiekviename kieme puikuojasi bananai ir palmės. Skanūs pusryčiai, malonus ir paslaugus personalas, įdomus ir autentiškai įrengtas interjeras - sukėlė pagarbą šiems namams.

Riad El Maati viesbutis

Vakare grįžus visad pasiūlydavo mėtų arbatos, parekomenduodavo kaip kur geriau nuvažiuoti. Turėjome planą nuvykti iki Feso miesto, kiek skaitėme, kad tai kultūrinė, dvasinė ir meninė Maroko sostinė. O jo medina – viena seniausių islamo pasaulyje, ir kad ne vienas pasiklysta jos 9 000 gatvelių labirintuose. Nuo Rabato jis nutolęs 200 km. Mašinos neturėjome, o traukiniu ilga melodija važiuoti, todėl pasilikome jį kitam kartui, nusprendę daugiau laiko skirti Rabatui ir Kasablankai.

Rabat - Kasbah Oudayas

Rabat - Kasbah Oudayas