Savaitgalis Paryžiuje

Į Paryžių su vaikais važiavome pirmą kartą. Jie žinojo kaip Eifelio bokštas atrodo, jį reikėjo pamatyti realybėje. Nuo Briuselio iki Paryžiaus 300 km. Išvykome penktadienio pavakare, o grįžome sekmadienio vėlų vakarą. Lengvu ritmu važinėjome nuo vieno žymaus objekto iki kito. Pirkome dienos bilietus ir tai mums labai pasiteisino, nes norint su vaikais aplankyti kuo daugiau, labai susitaupo laikas, nervai ir sveikata. Apžiūrėjome tik lauke esančius objektus (oras pasitaikė puikus), o muziejus nusprendėme lankyti kai bus šiek tiek vaikai didesni, arba kai bus aplankyti visi lauko objektai.

Turėjau dar vieną slaptą tikslą - susipažinti su keramike Ilona. Susitikome vaikų žaidimų aikštelėje, apsikeitėme slaptu ryšulėliu, kuriame kruoščiai ir su meile buvo sudėlioti 16 žavingų puodelių. Be galo gražūs ir jaukūs. Tad kviečiu užsukti į svečius kavai ar arbatai!

Vietovė-perlas Watermael Boitsfort

Tikriausiai neįmanoma tobulai ištyrinėti aplinkos, kurioje gyveni. Jau šešti metai Briusely, ir vis atrandi tokių vietų-perlų, kur norisi dar kartą sugrįžti. Viena tokių vietovių miestai-sodai, esantys savivaldybėje Watermael Boitsfort. Šie miestai-sodai tai - įgyvendinta utopija dvidešimto amžiaus pradžioje pirmiausia Anglijoje, o vėliau ir eilėje kitų Europos valstybių. Viena tokių Briuselyje. Pirmieji namai buvo pastatyti po Pirmojo pasaulinio karo. Tokios gyvenvietės suteikė galimybę naudotis miesto privilegijomis džiaugiantis gamtos artuma ir, kaip sakė vienas iš architektų Jean de Salle, jos sprendė ne tik apgyvendinimo problemą, bet ir pasiūlė socialinę alternatyvą, besiremiančią kolektyvine dvasia. Dalis šių namų yra socialiniai būstai, skirti mažas pajamas turintiems žmonėms, negalintiems įsigyti brangaus būsto, bet norintiems likti gyventi mieste. Čia įrengta ir visa kolektyvinė infrastruktūra (mokyklos, sporto aikštelės, ir kt...) Ši savivaldybė - žaliausia Briuselio mieste. Čia gyventi yra pliusų ir minusų. Pliusas, kad daug ir gražios gamtos. Minusas - gana sudėtinga viešojo transporto sistema, t.y. sunkus susisiekimas su miestu. Bet gal tai iš kitos pusės irgi pliusas.


Šie miestai-sodai yra gražūs visais metų laikais, bet japoniškų vyšnių žydėjimas Floreal ir Logis gatvelėms suteikia ypatingo žavesio. Pirmąkart Watermael Boitsfort sodus apžiūrėjau keliaudama su lietuvių keliautojų klubu. Dabar su draugais ir draugėm važiuojam ten smagiai pasivaikščioti, toli neišvykstant iš miesto. Tokie pasivaikščiojimai skirti šeimoms, taip pat architektūros ir istorijos mėgėjams, besidomintiems to krašto paveldu.

Atostogų metu planuoju aplankyti ir šalia esantį Tournay-Solvay parką, kuris buvo įkurtas 1980 metais. O čia nuoroda, kur duota žemėlapių, kuriais vaikščioti, norint pamatyti vienokius ar kitokius objektus.

Smagaus laiko!    Watermael Boitsfort galerija.

Pakelės žolės

Nameliai žaliomis langinėmis

Pasaka

Japoniškos vyšnios

Žiedlapių sniegas

Pasivaikščiojimai

Išsvajotoji Amerika

Ameriką aš norėjau pamatyti nuo jaunų dienų. Tai buvo mano svajonė. Aš žinojau, kad tikrai ten nuvyksiu. Ir kai basomis kojytėmis žarstant Virginia Beach paplūdimio smėlį mačiau beprotiškai šėlstantį jaunimą, o bangoms mušant vakarėjančio Atlanto vandenyno krantus iš didžiulių laivų griaudėjo nematyto grožio fejerverkai, aš supratau, kad tas laisvės jausmas - tai ir yra pasiekta svajonė. Taip aš pirmąkart atsidūriau išsvajotoje Amerikoje.

2000-ųjų vasarą dirbau daug, mačiau mažai, bet tikrai žinojau, kad ir vėl norėsiu čia sugrįžti. Ne vieną kartą ėjom pasitikti saulėtekio, nors supratom, kad saulėlydžiai daug daug gražesni. Būtų užtekę ir to vieno saulėtekio, bet po darbų nesugebėdavom laiku atsikelti... Dirbau per tris darbus ir to truputį buvo per daug. Jautėsi šioks toks išsekimas. Kartais nuo nuovargio užmigdavau tiesiog stovėdama darbo vietoje prie kasos aparato ir atidavinėdama grąžą. Gėda prisimint kaip vienas žmogus paklausė "ar tu miegi?"

iki ašarų...

Anthony Hopkins, žmogus pasirodo turintis daug talentų. Koncerto metu Vienoje André Rieu pristatė ir atliko prieš 50 metų aktoriaus Anthony Hopkins sukurtą valso melodiją. Ją sukūrė tuo metu, kai buvo dar labiau muzikas nei aktorius, tačiau visus tuos metus bijojo, gal labiau drovėjosi, išgirsti savo kūrinį. Progai pasitaikius paprašė André Rieu atlikti jo muziką. Kaip sako André, kad jis kiekvieną dieną sulaukia skambučių su prašymu atlikti kažkieno kūrinius, tačiau jo nuomone naujas Johann Strauss dar negimė. Pasižiūrėjęs gautus Anthony Hopkins lapelius su užrašytomis natomis jis išgirdo muziką, o Anthony pirmąkart išgirdo savo nuostabų valso kūrinį. André apibūdino šį valsą kaip įdomų, įspūdingą, jaudinantį, romantišką, filmui tinkantį kūrinį. Pasiklausykime ir kartu pasidžiaukime talentais. Kas pasakys, kad tai ne Johann Strauss!?

iki ašarų...  "And The Waltz Goes On"

Filmas prie kavos - Slidinėjimo atostogos Bormio, Italijos Alpės

Skleidžiantis pavasariui pats laikas prisiminti tik ką rastą sniegą Italijos Alpėse. Pirmas dalykas tai, kad slidinėjimo atostogos vienos brangesnių malonumų, o antras dalykas - jos dažniausiai vienintelės metuose dėl to pirmo dalyko.

Ar visi žinot koks teisingas, atostogaujančių kalnuose, ritmas?

Ogi toks, kad pavalgai pusryčius ir tada su pirmu keltuvu keliesi į kalną, ir varai, varai, varai. Be abejonės nevalgai pietų (nes apsunkinsi organizmą lengvam slidinėjimui), vėl varai, varai, varai, tada su paskutiniu keltuvu nusileidi namų link. Vakare pavalgai vakarienę ir eini kur nors linksmintis, pavyzdžiui pamirkyti sąnarius kokiuose mineraliniuose vandenyse arba į kokį vietinį kabakėlį paragauti ką gamina šalies meistrai. Prie tokio ritmo mus įpratino seni kalnų vilkai - jogai, aukojantys visas savo atostogas tam, kad nuvažiuotų šimtą kartų sniego takais. Tai taip mes varėm kokius keturis metus.

Šis sezonas buvo visiškai neįprastai tingus. Su draugais dalinomės ne tik ski-pasais, slidėm, lazdom, pirštinėm, bet ir maistu, kambariais ir vaikais. Per dieną vienom slidėm spėdavau paslidinėti aš, draugė Eglė, o dar ir trečiam būtų užtekę laiko... Visa ši organizacija mane labiausiai ir sužavėjo, kad ir vilkas sotus, ir avys sveikos. Spėjom ir pamiegoti, ir paslidinėt, ir pafilmuoti mūsų pasilinksminimus, kuriuos kviečiu pasižiūrėti prie kavos puodelio.

Jei būsite Bormio mieste tai būtina nuvažiuoti į viduramžius siekiančias pirtis "Bagni Vecchi Spa" (čia važiuoti reikia be vaikų) arba su vaikais į "Bormio Terme". Geriausia, aišku, pašildyti kojas visuose terminiuose baseinuose.

p.s. Mano vyras visam mėnesiui išsiruošė kelionėn į Himalajus. Gal tai bus nauja kelionių aistra!? Žinau viena - geriau kalnų gali būti tik kalnai kiti... :)

Iki kitų susitikimų ant pasaulio krašto!