Filmas prie kavos - Slidinėjimas Les Menuires, Prancūzija

Kai už lango (Briusely) tik + 2 C, tai norisi sveikinti su Šv. Kalėdom, o juk Velykos!!! Velykinis kiškis uodegą nušals lakstydamas po pieveles...

Kol dar nesibaigė šaltukas, siūlau atsigręžti į kalnus ir pažiūrėti kaip sniegas+šaltis+saulė (tokia formulė) gali būti gerai! Už filmuotą medžiagą dėkoju draugui Ramūnui, kurio kamerikė labai gražiai piešia! Taip ir meni prasilėkimą su vėjeliu kalnų trasomis.



Šiais metais slidinėjom Prancūzijoje, taip vadinamame Trijų slėnių kurorte, kuris pasirodo yra didžiausias slidinėjimo kurortas pasaulyje. Tikriausiai ir brangiausias (kiek girdėjom), nors savo kailiu nepasakyčiau, kad labai pajutom skirtumus. Visur brangu. Buvom apsistoję Les Menuires miestelyje ir apsigyvenę nedideliame (svetainė su mažu miegamuoju), tačiau pagrindinius patogumus turinčiame butuke, visai šalia trasos. Butuką susiradom kelios dienos iki išvažiavimo, kainavo apie 450 eur, bet juk tai tik kambarys permiegojimui, jei esi teisingai nusiteikęs leisti laiką slidinėjimo kurorte, ar ne?

Mūsų draugai gyveno Mont Vallon viešbutyje, kuriame be visų būsto privalumų (šeimai: du dideli kambariai, atskira virtuvė, svetainė, viešbučio apačioje restoranas, židinys, baseinas (įskaičiuotas jau į nuomos kainą)). Visi šie privalumai kartais gali virsti trūkumu, nes labai nemaža nuomos kaina gaunasi, bet vien ką reiškia baseinas, kai per dieną prasibastęs snieguose gali sau su chalačiuku nusileidęs sumerkt kojytes į šiltą vandenėlį ir pamiršęs visus dienos vargus laukti sekančių pramogų.

Į Alpes važiavom savo mašina. 930 km. ir numatyta tik 9 val. važiavimo. Skamba nemažai, bet tai būtų visai nebaisu, jei ir būtų tik 9 val. O pasirodo, kadangi visi briuseliečiai sugalvojo važiuoti atostogauti tuo pačiu metu su mumis, ir būtent visi ten pat kur ir mes (!), kelionė dėl to prailgo... Gerai, kad nors išvažinejant iš Briuselio, laiku pavyko prisiskambinti anksčiau išvykusiems draugams ir taip važiuojant Reimso kryptimi (Prancūzijoje) aplenkti didžiausias mašinų spūstis ties Liuksemburgu. Sutaupėm keletą valandų kelio. Draugams ne taip pasisekė. Bet ačiū jiems už info dėl Liuksemburgo, visą kelią jaučiausi skolinga. Žodžiu, tikslą pasiekėm laiku, bet tik nuvykus Rusnei pakilo temperatūra ir galvojom, kad visos slidinėjimo mokyklėlės, Gintarės darželiai ir panašūs malonumai nueis perniek, nes viskas buvo užsakyta iš anksto (taip gaunasi šiek tiek pigiau). Laimei, iki pietų visos ligos dingo! Taip Rusnė baigė meškiukų slidinėjimų kursus. Gintarė pirmąkart išbandė kas yra darželis (visą savaitę palikinėdavom po pusę dienos) ir jau į trečią dieną suprato, kad tai visai neblogas reikalas. O mes su Nerijum ir Mantvydu tą pusdienį, kai mergaitės būdavo savo užsiėmimuose, prasilėkdavom kalnų keliukais, saulei šviečiant ar rūkui užslinkus, o popiet jau visi drauge ridinėdavomės po sniegus, čiuožinėdavom rogėmis ir kalbėdavomės kaip kam diena sekėsi.

Tokie tat žiemos malonumai. O dabar pavasarį grąžinkit!

Ir pabaigai dar keletas momentų iš Rusniuko mokymosi slidinėti ir laiko praleisto kalnuose, o kai užplūs nostalgija kalnams, sniegui ir žiemai, užsukite! :)