Kaip matuojamas mandagumas?

Šį semestrą tokius nuostabius prancūzų kursus turiu, kad net sunku ir nupasakoti. Visų pirma tai, kad pirmąkart jaučiuosi savo vėžiose. Neskaitant to, kad grupėje yra keletas italų, ispanų ir visokių prancūzų kalbą geriau nuo prigimimo mokančių, bet ir aš jau galiu kalbėti! Begėdiška girtis gal tokiais dalykais, bet kai kiti kursiokai sako komplimentus kaip gerai kalbu apie tai ką veikėme savaitgalį, ką veiksiu šiandien ir šiaip kokie ateities planai, aš pradedu tikėti, kad šią kalbą pagaliau pramoksiu. Aš žinoma kuklinuosi ir sunkiai pripažįstu, kad kalbu gerai. Su savo draugėm ispanėm, graike ir rumune nueinam karts nuo karto kavos išgerti po kursų. Ir nors anglų kalbą mokam kur kas geriau, bet laužyta prancūzų kalba dalinamės įspūdžiais apie gyvenimą, maistą, šeimą ir pan. Mes galim! Su rumune važiuojant metro namų link juokavom, kad mums kalbant prancūziškai tikriausiai niekas iš aplink važiuojančių prancūzakalbių net nesupranta, kad mes kalbam jų kalba dėl mūsų akcentų, žodyno ir tarties :) Nu bet vis tiek mes jau galim!

Ir nors turim labai šaunų prancūzų kalbos mokytoją (dinamiškas, draugiškas, kantrus ir pan.), bet daugiausia spalvų mano kursams suteikia žmonės, kuriems trūksta kultūros. Tame tarpe žinoma ir aš pati, nes nors ir labai nemėgstu vėluoti, bet dažniausiai į pamokas vėluoju 15 min. Vien dėl to, kad laiku nesugebu išsikrapštyti iš namų, o kursai gana toli. Iki jų nuvykti išbandžiau visas priemones, bet labiausiai pasitvirtinęs - 30min. mynimas dviračiu. Kadangi mano pabėgimą į kursus pareguliuoja vaikai, kuriuos reikia išruošti į mokyklą, aš vėluojančius kažkuria prasme pateisinu, nes tikriausiai kiekvienam yra aplinkybės, dėl kurių nesugeba išeiti anksčiau. Man nėra gėda įėjus į klasę pasakyti 'atsiprašau už vėlavimą'. Man atrodo keista, kad kiti vėluojantys (žinoma ne tik vėluojantys) net nesugeba pasisveikinti įeidami. Gal ir sveikinasi, bet tyliai?
Kažkada vėluodama įeinu į klasę, tyliai kaip tik sugebu ruošiuosi savo darbo vietoje, o mokytojas kažką aiškina klasei. Užduoda klausimą vienai merginai, antrą kartą pakartoja, tyla. Atsisuku pasižiūrėt nesupranta ar ką... ogi mezga mergaitė atsisėdus. Mezginio nededa į šoną. Mokytojui dar keletą kartų paminėjus jos vardą, maždaug "Ramune, sugrįšk į klasę, auuu... uu..", klausimą atsako kitas studentas. Istorija baigiasi. Išmezgus dar keletą eilučių mezginį visgi pasidėjo. Taip ir likau su savo mintimis kodėl taip elgėsi žmogus: ar suprast jai taip nuobodu pamokoje, ar norėjo parodyti, kad moka megzti... Kitą kartą, vidury pamokos, ta pati mergaitė išsitraukia termosą ir įsipylinėdama siurbčioja arbatytę. Mielai prie jos prisijungčiau, nes tikrai labai malonus dalykas mokantis gerti arbatą, bet tam reikia teisingo laiko ir vietos. Ir žinoma šis poelgis jau ne toks žalingas aplinkai, tiesiog šiek tiek kliūna.

Galbūt daugiau kritikos galėtų susilaukti pavyzdžiui kaip žiovauja kažkuris klasėj išsiražydamas su garsu "uaaaauuuu". Keista būtų jei koks vokietis pabezdėtų klasėj, nes taip pas juos galima (man iki šiol neįsivaizduojamas toks dalykas, bet gal čia tik legendos tokios, iki šiol nei vienas sutiktas vokietis taip nesielgė, o klaust irgi kažkaip nepadoru :))

Paskutinykart pamokoje tikrinomės testų rezultatus. Įvyko netikėtas konfliktas tarp vienos merginos ir mokytojo. Mergina, nervingai timpčiojant lūpos kampučiams, uždavė mokytojui klausimą: kodėl užduotis su 6 paveiksliukais buvo įvertinta 3 balais (surinko jinai 3 taškus iš 3 - tiesiog puikiai). Mokytojas į netikėtą užklausimą atsakė visiškai paprastai: "Todėl, kad aš taip sugalvojau :)" Tada prasidėjo ginčas. Mokytojas praradęs kantrybę paklausė kodėl jinai kasdien vėluoja, o tada mergina pabėrė klausimų ir paaiškinimų, kad čia suaugusių žmonių grupė ir kad jinai neprivalo pasiaiškinti. Mokytojas tik pridūrė, kad tikrai, tai suaugusių žmonių grupė... ir uždavinėti klausimus kodėl taškai pasirinkti 3, o ne 6 daugiau nei keista... Užsiglaisčius šiam konfliktui ir įsivyravus klasėje šventinei nuotaikai, prakalbus apie tai kaip eisime atšvęsti paskutinės šių metų pamokos į kavinukę, viena mergina pūkuotu baltu megztuku susikrovė kojas ant šalia esančios kėdės ir taip įsipatoginusi prabuvo iki pamokos pabaigos.

Aš nežinau kaip matuojasi mandagumas. Man atrodo vienaip, kitam kitaip, kiekvienas savo matus turi, kiekvienas nori išsiskirti, tik toli gražu ne visiems priimtinais būdais. Tokie dalykai skatina pasitempti ir labiau apgalvoti kaip pats elgiesi viešumoje. Gal kam kliūna kokios asmeninės mano nedorybės, kurių aš net nepastebiu... galite parašyti, pasitaisysiu galbūt ;) Nes gal kaip sako: kito aky ir krislą pastebi, o savo - nė rąsto...