Mačiau kitą planetą!

Kažkaip jaučiu, kad mūsų Žemė tikrai nestovi paremta keturiais drambliais.



Esant giedram dangaus skliautui kas vakarą, kai sutemos ateina, su vyru stoviniuojame terasoje ir stebime žvaigždes. Apsikaišę šalikiukais, kepuriukais šąlam nosytes ir kojytes. Mėnulį danguje rasti tikrai nėra sunku. O kokia graži ta dangaus lempa! Toks duobėtas, kalnuotas, ir judrus vienok. Tačiau norint pamatyti daugiau žvaigždžių, miestelėnams ne taip jau paprasta tai padaryti, nes trukdo miesto šviesos. Aš niekur kitur nesu mačius tokio ryškaus dangaus kaip Lietuvoje - pas tėtį ir mamą. Rodos išeini vakare į lauką ir net kvapą užkniaužia žvaigždžių galybė tamsiame danguje. Kaip tik praėjusią vasarą, grįžus į Lietuvą, išėjau į kiemą ir ilgai gėrėjausi žiūrėdama į Grįžulo ratus, į Paukščių taką, į Šiaurinę žvaigždę, kurių aš Briuselyje nematau... Ar visi žinojot, kad Šiaurinė žvaigždė - tai paskutinė Mažųjų Grįžulo ratų uodegos žvaigždė? Ar žinot kodėl būtent į ją visi orientuodavosi?

Džiaugiuosi, kad turiu labai smalsų vyrą. Būtų liūdna, jei jį domintų tik kompas arba futbolas. Prieš mėnesį į mūsų namus atkeliavo teleskopas, kurį pasiskolinom iš vieno draugo. Žvaigždės žvaigždėmis, bet AŠ MAČIAU JUPITERĮ!!! Kitą planetą, ar suprantat!? Savo akimis! Vat taip pro mažą skylutę skrenda sau visas dryžuotas su savo 4 palydovais (yra palydovų ir daugiau, bet tik 4 matome... beje, vieno pavadinimas Europa, kuris nesunkiai įsimenamas ;))... negalėjau užmigt! O jau kaip Mantvydas šokinėjo iš džiaugsmo kai parodėm Jupiterį. Mėnulis - be problemų, tik sutemus jau ir pasirodo. O Jupiterio vaikas laukė, trynėsi aplink, nėjo miegot, kol sulaukėm planetos patogiai įsitaisant virš mūsų medžių viršūnių (apie 10 val. vakaro). Bėga iš teleskopo ekranėlio kaip pasiutęs, pameti ir vėl greit pasigauni.

Paskaitinėjus šiek tiek daugiau apie žvaigždes paaiškėjo, kad pačių žvaigždžių neįmanoma prisitraukti ir į jas pažvelgti iš arčiau. Jos vis tiek atrodo tik mažas švytintis taškelis, nors kai kurių žvaigždžių milžinių (pvz. Antaris (Skorpiono žvaigždyne)) skersmuo toks, kad galėtų tilpti mūsų Saulė su Žemės orbita. O teleskopo pliusas toks, kad tų taškelių, į kuriuos žiūri plika akimi ir pro stikliuką, galima pamatyti žymiai daugiau (toje pačioje atkarpoje). Protingų žmonių paskaičiuota, kad teleskopu matomos žvaigždės užima tiktai vieną dvidešimtbilijoninę dalį viso dangaus!

Vidury - Grįžulo ratai dabar
Viršuje - prieš 100 tūkst. metų
Žemutinis - po 100 tūkst. metų

Mėnulį jau išrodėm ir savo, ir kitų vaikams, ir kaimynams keliems, kurie susidomėję iškišo nosis pasižiūrėt ar ne į kieno langus žiūrim. Jei kam norėsis pažvelgt į žvaigždes, rašykite, kol dar teleskopas mūsų namuose karaliauja. Pabandysime surasti gražų vėlyvą žiemos vakarą.

Artimiausiu metu bandysime ieškoti labai įspūdingo Didžiojo Oriono Ūko. Labai tikiuosi, kad mes jį rasime ir bus palankus metams stebėjimams.

Piešinėlyje pavaizduoti mums gerai pažįstami Didieji Grįžulo ratai. Čia pavaizduota, kad žvaigždės per daugelį metų juda, kinta jų buvimo vieta.

Per teleskopą galima stebėti netgi Saulę. Bet tam būtinai reikia Saulės filtro (AstroSolar), kuris praleidžia tik 0,001% Saulės spinduliuotės. Radau anekdotą apie Saulę:

- Ar galima su teleskopu žiūrėti į Saulę?
- Galima, bet tik du kartus.
- O kodėl du!?
- Vieną kartą dešine akimi, o antrą kartą kaire :)

Artimesniam susipažinimui su žvaigždėlapiu galite parsisiųsti Stellarium programą.

Puikus video apie tai, kaip išbandyti naujus dalykus savo gyvenime, net jei tu galvoji, kad tai daryti yra per vėlu - nauja veikla 30-čiai dienų.