Su rugsėjo 1-ąja!

Šiais metais susitikome su klasės draugais po 20 metų mokyklos baigimo. Buvo be galo malonu visus matyti. Rodos nepasikeitę, rodos visai ne 20 metų praėjo, gal tik kokie 5 (daugiausiai). Toks jausmas, kad broliai ir sesės susirinko - nesusvetimėję, o tik artimesni nei bet kada. Miela. Jauku. Ypač džiaugiuosi, kad pasirodė keli klasiokai, kurių po mokyklos nematėme ♥

Kiek daug emocijų iš pradinių klasių mokytojos Valės Beržienės, kuri jautėsi labai pamaloninta ir įvertinta pakvietimu į mūsų susitikimą. Kiek daug gražių žodžių buvo pasakyta mūsų auklėtojos Adolfinos Varnelienės, kuri vis dar kuria ir nesustoja tobulėti literatūroje. Mylėkime savo mokytojus, su kuriais praleidžiame visai nemažą dalį savo jauno gyvenimo.

Man didelį įspūdį paliko mūsų pačių vaikai, kuriuos atsivedėme parodyti savo mokyklą, savo pramintus takus koridoriais. Jie sėdėjo mano klasėje, mano suole ♥ Tai - transformacija laike. Žiūrėdama į juos, tarsi iš šono žiūrėjau į save, į savo mokyklos laikų pažinimo džiaugsmą.

Susiorganizavome ekskursiją po Telšių miestą. Labai patiko. Gidas Andrius Dacius su jumoru ir savo istorinėmis žiniomis sugebėjo sudominti net ir pačius mažiausius. Galvojau, kad vaikams gali pabosti klausytis ir vaikščioti iš paskos, bet stebėjau kaip jie susidomėję sekė gido pėdomis ir kiekvieną jo gestą. O aš užmačiau niekad anksčiau nematytų architektūros ir skulptūros objektų ir sužinojau įvairių detalių kas-kaip-kodėl-kadaise įvyko. Tiesa, mažai ką galėčiau atpasakoti... :D

Atidarėme mūsų 15-ojo susitikimo metu moliu aplipintą ir penkis metus saugotą brendžio butelį!


Pralėkė tie 20 metų rodos taip greit, kad ir suprasti nespėjome. O vat rugsėjo takeliu vedu jau savo visus tris džiaugsmelius mokyklon, kur savi dideli lūkesčiai ir įdomybių pilni metai laukia. Mantvydas - jau septintokas, Rusnė - ketvirtokė, o mažoji mūsų Gintarė - pirmokė. Viskas, nebeturim darželio, visi dideli jau pas mus!