Komentuoja 'Šeimos banko' iniciatorius Vytautas Šulcas.
Riba tarp mokslo, pareigų, darbo ir laisvalaikio malonumų - labai slidi.
Dabar Mantvydui jau prasideda mokslai apie centus, eurus ir pan., žodžiu pradeda rūpėti pinigai ;) Iki šiol jokio intereso jis neturėjo jiems, t.y. nesvarbu ar jis turėjo daug ar mažai, nesuprato jų vertės. Netgi sakyčiau 10 cnt. po centą jam atrodė daugiau nei 1 euro moneta. Žodžiu ne kokybė, bet kiekybė. Šiuo metu tokie pamąstymai pas Rusnytę, o Mantvydas pradeda jausti piniginį svorį.
Kažin ar gerai mokėti už darbus? Pavyzdžiui, kad ir žolės nupjovimą, kaip minėjo interviu, nes mano manymu čia tiesiog savitarpio pagalba, o ne darbas už kurį reikia savo vaikui mokėti. Kaip jūs manote? Vat jeigu žolę paprašo nupjauti kaimynas, tada jis privalo sumokėti už šią paslaugą jam, sakykim.
Labai sunku pasodint bent jau man Mantvydą ruošti pamokas ;) Kartais tenka ir balso toną pakelti, paaiškinti, kad tai visgi jo pareiga ir jis tai daryti privalo, jei nori būti protingas ir nesibaigtų jo karjera kiaulių ganymu ;)
 |
| Sunku pasirinkti: būti piratu... |
Kažkur nugirdau, kad paskatinti reikia ir tada bus viskas labai gerai, bet anaiptol... manau, kad čia yra tėvų didžiausia klaida skatinti už kasdienines pareigas. Panašiai ir interviu kalbėjo, kad pareigos ir savitarpio pagalba neturi būti apmokestinti, tik čia labai gali išsiplėsti žodynas nuo ko iki ko manome esant pareigai ar pagalbai. Ir koks čia darbas turėtų būti mokamas... sunku sugalvoti ;) Negi savo mašiną nuplauti mokamas darbas? Bet apie mano samprotavimus parašiau jau apie 'žolės pjovimą'.
 |
| ... ar mokslo daktaru ;) |
Ką jūs apie tai galvojate? Kokia pakankama suma savaitės dienpinigiams?
Pranešimai
5 komentarai (-ų) :
Mes galvojam,kad dienpinigiai.....megstamo skanumyno verte.Bet kai pajus pinigeliu verte,kad nepradetu taupyt sveikatos saskaita.Bet kokius pirkinius aptart seimoje,kad zinotu ir daikto verte ir pinigeliu svori ,bei galia .Ir daiktu reikalinguma.....YPATINGAI APTART ZAISLIUKU PIRKIMA :::)))
Galiu pakomentuoti tik iš savos patirties. Neatsimenu, kada į mano gyvenimą įžengė dienpinigiai, bet spėju kad, gal kokioje penktoj klasėje - iki tol nelabai jų ir reikėjo. Tiesa, turėjau medinę taupyklę-grybuką ir ten taupiau pinigėlius už kuriuos išeidavo ledų :) Na, bet apie dienpinigius. Iki pat mokyklos pabaigimo abu su broliu gaudavom kasdien po du-tris litus - už tiek buvo galima papietauti mokyklos valgykloje. Kažkokiu būdu dar sugebėdavom ir nesuvalgyti visų. Kiti pinigėliai "ateidavo" per gimtadienius (čia iš tetulių visų) arba tekdavo užsidirbti (vasarą su pussesere esam ravėjusios miško sodinukus, rinkusios šiškas ir pan.), bet už pareigas ir savitarpio pagalbą mano tėvai ar seneliai niekada mumi nemokėjo - tam ir yra pareigos, juk ir jiems niekas nemoka už tai, kad jie pagamina pietus ar nupjauną tą pačią žolę :) Žinoma, esant reikalui (kinui, gimtadieniui draugų ir pan.), prieš tai aptarę su mumis, tėvai duodavo ir papildomų pinigėlių.
Bet geriausiai prisimenu tų pinigų vertę, kuriuos teko uždirbti :) Tada jau labai gaila juos leisti... ;)
Manau, kad labai nuo vaiko charakterio priklauso. Mes augome didelėje šeimoje ir visiems tie patys metodai veikė skirtingai. Aš gaudavau, negaudavau pinigų už paslaugas, jas dariau, nes mano tokia pareiga. Broliai tas paslaugas, kurios buvo apmokamos, atlikdavo pareigingai, o kitas visaip bandydavo numuilinti. Panašiai ir su kišenpinigiais. Gauti pradėjom tik gal nuo kokių 11 metų, kai pradinę baigėm. Vieni iš mūsų išleisdavo visus savaitės pinigus jau pirmadienį, kitiems likdavo dar ir kitai savaitei ar įvairioms dovanom.
aš irgi neatsimenu kada pradėjau gauti pinigų, bet žinau, kad tikrai neperanksti! ;) buvo klasiokių kurios jau mokėjo ir gumos nusipirkti, ir ledų, tai aš tik vėliau išmokau taip jau savarankiškai pirkinėtis viską ką noriu ;) Iš tikro neatsiminsiu, bet poreikio pradinėse klasėse manau tikrai nebuvo turėti grynųjų, nes ir ta pati valgykla buvo su maisto talonėliais. Už pareigas ir kokius nors namų ruošos darbus nesu gavus pinigų - reikėdavo padaryti ir tiek, tai kažkaip ir saviškius reiks prie plūgo lenkt ;)))
Su vaikais dėl žaislų poreikio tai kažkaip dažniausiai užtenka užsukti į žaislų parduotuvę ir ten pačiupinėt juos visus iš eilės, ir pasotinamas tas naujų žaisliukų poreikis. Jei jau kažkurio labai užsimano tada tariamės, kad jei ne artimiausias gimtadienis, tada reiks tą žaislą kažkaip užsidirbti...
Ramune, siusk vaikus i Telsiu kaima...... ir prie plugo prilenksim, ir ....uz akordinius.... darbus atsilyginsim...:::}}} Ir supratimas atsiras...jei nesimoko-tai 46 ismieros guminiai batai laukia kampe:::}}}.Jooooooooooo darbas geriausias mokytojas IR GERIAUSIA AUKLEJIMO PRIEMONE.Toks laikmetis buvo... truko visko, tame tarpe ir pinigeliu, kad vaikams uz darbelius moketi. Bet buvo sventa vaiku pareiga atlikt darbus(kaip patys juos ivardindavot-juokingus). Yra geras kariskas posakis-sunku apmokymuose...lengva musyje. Vaikas be pinigeliu-kaip cia pasakyt ta esme... kaip parselis.Kai ju atsiranda per velai ir daugiau ,jie yra neuzdirbti,taaip sakant be vertes,,,,,, tai taip pradeda kisenese zviegt,prasosi isleidziami. SUSIMASCIAU..... tur but viskas ateina su metais, su gyvenimiska patirtimi.PERDETAS TAUPUMAS IRGI NEGERAI. o kur tas aukso vidurys??????
Rašyti komentarą