Mano mamos mezginukai ir mergaičių fotosesija

Ilgais žiemos vakarais, kai daugiau laiko saviraiškai ir rankdarbiams,  mikliai virbalais siūlą už siūlo dėlioja mano mama. Vasarą, kai visokių darbų daugiau, virbalus deda į šoną, o vat žiema - tas metas, kai šalčio prispirti norim susivynioti į kokį pleduką, skraistę ar megztuką... Ir vis paklausia: ko dar norėčiau, kad numegztų? O aš vis užsiprašau ko nors, ir taip su laiku gavosi visai padorus mezginių rinkinukas, kuriuo noriu su visais pasidalinti ir pasidžiaugti. Dėkoju savo mamai, kad didžiąją dalį savo laiko skiria mūsų, ir mūsų vaikų, gerovei.

Mano mama, Aš ir Tėtis, su mamos mezginiais

Kiauraraštis - mano mamos mėgstamiausias stilius. Gal taip greičiau mezgasi?!? Man ir šalikėlis 'gera' plius 'bloga' akis - iššūkis! O čia įmantriausi raštai! Ir dar jei įsivėlė klaida, tai patikėkit, išardo pusę mezginio, nors tos klaidos ten nebūtų niekas pastebėjęs... sąžininga moteris!

Ši skraistė pirmoji kurią gavau dovanų

Juodoji atkeliavo mano gimtadieniui

Nuostabioji alyvinė

Nuo pat mažens mama lepindavo savo nėriniais tiek mane, tiek brolį, tiek pusbrolį, kuris dažnai drauge leisdavo su mumis atostogas. Turėjom dideliausią pasirinkimą įvairiausių megztukų, o šaltu metu užsidėjus vilnones kelnes ir speigas būdavo nebaisus. Atsimenu, kaip mes dar vaikystėje augindavome tokius ilgaplaukius triušius, iš kurių vilnos mama megzdavo kepures, ir mes tokie visai dar maži pypliai atrodėm tarsi pūkuoti viščiukai. Kaip man patiko tos kepurės: paprastos, bet tokios mielos mielos... bet triušių era baigėsi kai juos pabėgusius sugaudė mūsų šuo (gerais ketinimais žinoma, tik paspaudė kaklą per daug :))

Mergaitėms megztos irgi labai patinka - Rusnė vis keičia tai vieną, tai kitą, kuri jau tą dieną mielesnė būna.

Pūkuotoji ir šalikas ilgasiūlis

Baltoji blizgioji - Fėjos, kaip Rusnė ją vadina

Pumpurėtoji boružėlės

O avių bandos kokios būdavo! Nuo vieno drūto avino net esu gavus smūgį per sėdimąją, iki šiol atsimenu kaip guliu po nokauto... Labai įdomu būdavo kirpti avis: po vieną atsivesdavom į namus ir su specialiom žirklėm guldydavom avių kailinius ant grindinio, o paskui tokias pusplikes paleisdavom atgal į bandą. Juokinga būdavo, kaip jos baidydavo likusias avis, kurios išsižiojusios lėkdavo šalin nepažinusios savo giminiečių. Turėdavom tokį senovinį ratelį, na mes žemaičiai jį 'kalvaratu' vadiname iki šiol, kurį mano vaikai dar pamina pėdalą grįžę pas močiutę. Esu vilną verpusi, nors tai būdavo mano prosenelės užsiėmimas, bet leisdavo pabandyti. Taip su broliu besimokydami 'verpti' esam ne kartą supynę siūlus. Bet kaip ten bebūtų, vilnos pas mus niekad netrūko. Todėl ir dabar labiausiai vertinu šiltą vilnonį megztinį, kojines ar pirštines, su kuriais žiemą nepražūsi.

Vilnonė liemenė ir blauzdinės - nepakeičiami dalykai žiemą

Mano tėčio padarytos medinės sagos - darbas sutartinis

Šiuo metu mamos užsiprašius esu ilgo šilto vilnonio megztuko - laukiu nesulaukiu siuntos! Nors aišku žiema jau gal nebebus baisiai šalta, bet užtat kitos ramiai sau lauksiu :)

Manekenė - irgi darbas!

Rusnė paprašyta pozuoti mielai sutiko man padėti... tik žinia, manekenės darbas irgi yra darbas. Po kažkelinto kadro jau ir prisėst užsimanė, ir kreiva šypsena išlysdavo veide. Fotosesija atsigavo kai Gintarė kitame kambario gale baigėsi pati matuotis visas atneštas mano skraistes ir galų gale užsimanė irgi papulti į kadrą. Kad ir kiek mes prieštaravom ir prašėm truputį pasitraukt, bet visgi Rusnė buvo nustumta nuo kėdės, o ten užsilipusi mūsų mažulienė demonstravo savo sugebėjimus mimikoms ir storą pilvą.

Linksmiausi fotosesijos kadrai, kai panoro fotografuotis ir Gintarė

Daugiau mamos mezginių "Mamos Rankdarbių" albume.